Berniukas su ranka

Pagrindinis personažas - manekenas-lėlė. Nuotrauka iš teatro News From Nowhere.

Britų aktorius Timas Crouchas Nacionalinio teatro mažojoje scenoje neseniai Lietuvos publikai pristatė savo paties parašytą ir atliekamą kūrinį „My Arm“ („Mano ranka“). Tai nepaprastai įdomus ir kartu kiek absurdiškas pasakojimas apie vieno vaikino gyvenimą, kurį jis nusprendė, dar būdamas vaikas, praleisti iškelta į viršų ranka. Paprastas gestas, nuo kurio prasidėjo tikrasis gyvenimas,– tai noras būti kažkuo reikšmingu čia ir dabar. Pasakojimas turi savo pradžią, turi ir pabaigą, o spektaklis pagrindinio ir vienintelio aktoriaus dėka virsta nenutrūkstamu teatriniu žaidimu, kur varžosi realybės ir iliuzijos ženklai.

Timas Crouchas savo spektaklį pradeda tiesiogiai kreipdamasis į publiką. Jis paprašo salėje sėdinčiųjų paskolinti jo pasirodymui būtinų, kasdien žmogaus vartojamų daiktų ir kelių nuotraukų. Timo Croucho charizma užhipnotizavo, nuoširdus aktoriaus linksmumas persidavė publikai, ir ši negailėdama, nežinodama tikslo ir visiškai pasitikėdama žaviu žmogumi scenoje, „aukojo“ sąsiuvinius, pieštukus, kosmetikos priemones ir kitus su savimi turėtus daiktus. Tai intrigavo ir kartu kvepėjo daugiau linksmu šou, o ne mums įprastu sudėtingesnio žanro spektakliu. Bet nepaisant paties aktoriaus šiek tiek humoristinio ir lengvo santykio į savo paties kūrinį, dramatinis pjesės turinys neleido visiškai atsipalaiduoti ir pabaigoje teatro menas privertė patikėti akivaizdžiai netikra istorija.

Nors aktorius scenoje visą laiką vienas, jo pagrindinį herojų supa daugybė kitų personažų – brolis, tėvas, draugai. Tada ir buvo nugalėtas žiūrovų smalsumas, kai ant stalo padėti daiktai aktoriaus rankose virto personažais. Timas Crouchas kuria nerealistinę erdvę, kuri telpa ant darbo stalo ir primena vaikystės žaidimą. Vaikui nereikia tikrų žaislų, jam reikia daikto, su kuriuo būtų galima žaisti. Toks pasakojimo būdas tarsi bylojo istorijos apie „berniuko su ranka“ esmę – jo vaikiškas užsispyrimas tampa suaugusio žmogaus gyvenimo būdu ir taip pasmerkia jį likti dešimtmečio rolėje iki pat jo pabaigos. Pagrindinį personažą atstojo vyriškos lyties manekenas-lėlė, tuo tarsi norėdamas parodyti, kad iš visos šios daiktiškos visuomenės, kuri mato tik tai, ką nori matyti, jis apskritai yra vos ne vienintelis laisvas žmogus. Tiesa, yra į jį panašių. Penkias žmonių nuotraukas spektaklio kūrėjas pristatė kaip vaikus su panašiais „sutrikimais“, taip pat norinčiais būti reikšmingais...

Regis, Timas Crouchas turi nepaprastą norą manipuliuoti scenoje teatrine tiesa, kuri, atmetant visus meno dėsnius, yra paprasčiausia apgaulė. Be kameros ir televizoriaus, kurių dėka žiūrovas galėjo atidžiau stebėti „daiktų“ istoriją, scenos gale esančioje projekcijoje porą kartų parodytas nufilmuotas bėgantis berniukas ir į jūra brendanti moteris. Pagal siužetą tai lyg ir turėtų būti pagrindinis herojus ir jo motina. Tinkamu metu parodyti jie atrodė lyg autentiški kadrai, nufilmuoti prieš trisdešimt metų, kada ir gyveno herojus. Ir tik frazė „aš netekau štai šito piršto“, primena kad visos šitos istorijos niekada nebuvo.

Berniukas su ranka užauga ir išgarsėja. Juo nepasidalina menininkai ir skuba įamžinti jo jau pūti bepradedančią ranką. Kai kas net nuperka jo gyvybę, kurią išsaugoti nebelieka jokių galimybių. Štai ir viskas. Herojus miršta. Lieka klausimas – o gal pagrindinis herojus tiesiog norėjo būti menininkas, kurį dažnai pažinsi iš ambicijos būti reikšmingu ir kitokiu nei visi. O mene kaip kare – norint išsisakyti visos priemonės geros.

Mane visuomet stebina vieno žmogaus gebėjimas išlaikyti publiką ilgiau nei valandą vis dar taip pat susidomėjusią ir suintriguotą lyg ką tik parsidėjus spektakliui, kuomet dar būna neaiški nei daiktų, nei modernios įrangos paskirtis. Turbūt tai lėmė Timo Croucho tiesioginis bendravimas su publika, svarba įtraukti ją į paties spektaklio kūrimą, jo laisvas, šmaikštus santykis, leidžiantis visai šitai istorijai nepasirodyti pernelyg rimtai.