 |
| Režisierius O.Koršunovas ir dirigentas F. Biondi - „Užburtosios fleitos“ karuselėje prieš premjerą Turine. |
Žmogaus ir gyvenimo vertybės
„Duokit muzikos!“, „Vaidinkit!“, „Netrukdykit klausytis!“. Tokie italų publikos ginčai vyko per vieną iš „Užburtosios fleitos“ spektaklių Turino „Regio“ teatre.
Dvi gruodžio savaites šiame viename žymiausių Italijos operos teatrų buvo rodoma Wolfgango Amadeaus Mozarto opera, kurios rečitatyvus perrašė šiuolaikinis italų rašytojas Alessandro Baricco, režisavo Oskaras Koršunovas, scenografiją kūrė Jūratė Paulėkaitė, o kostiumus – Agnė Kuzmickaitė.
„Besisukanti iliuminuota karuselė, „cotillon“ stiliaus kostiumai, triumfuojantis Nakties karalienės stotas ir tas ugninis Papageno raudonis sukuria šventinį karnavalą, kuriame Mozarto muzika įšvirkščia savo metafizinį grožį, atsiveria paslapčiai, paliečia aukščiausias žmogaus ir gyvenimo vertybes, iš liaudiškos komedijos suformuodama visos romantizmo operos atraminę koloną“, rašė laikraštis „La Stampa“ iškart po premjeros.
Atsakingi už kūrinio laisvę
Premjera, sprendžiant iš to paties „La Stampa“ aprašymų, praėjo triukšmingai – šiuos korespondento įspūdžius „Mūzų malūnas“ jau citavo. Publikos „būūū“, atitinkantis lietuvišką švilpimą (kurio Lietuvos teatruose lyg ir negirdėti), anot „La Stampa“, skirtas drastiškajam A.Baricco, nuskambėjo O.Koršunovui – nes rašytojo premjeroje nebuvo.
Tad „šūksnių ir švilpesių griausmas užklupo režisierių, scenografę ir kostiumų dailininkę, tik iš dalies atsakingus už tą laisvę, kurią pasitelkus buvo statomas Mozarto šedevras“. Minėdami šią situaciją, italų muzikos kritikai dienraščiuose atidžiai išnagrinėjo premjerą, žavėdamiesi jos statytojų idėjomis. „Užburtojoje fleitoje“ greta italų artistų vaidino ir trys aktoriai iš Lietuvos – Rūta Butkutė, Egidijus Bakas ir Benas Šarka. Tik grįžę iš Turino, kur vaidino iki Kalėdų, R.Butkutė ir B.Šarka papasakojo „Mūzų malūnui“, kaip atrodė pats spektaklis ir kaip – publikos verdiktas. Juk tai pirmieji Lietuvos artistai, patyrę italų „būūū“. Ar – ne?
Autorius dūko su aktualijomis
 |
| Miestelio merui (dešinėje) taip pat patinka dalyvauti meno karuselėje ir vadovauti jai. |
Pasirodo, kad artistams efektingojo „būūū“ nė neteko. Pats spektaklis, jo gausi trupė ir solistai per premjerą ir vėliau visas dvi savaites pelnė vien ovacijas ir teigiamas recenzijas. Baubimas pasigirdo, kai po premjeros į sceną turėjo įžengti A.Baricco – ir neįžengė. Koks premjeros publikai skirtumas, kad rašytojas tuo metu buvo Londone, kur sukamas filmas pagal jo kūrybą.
Tačiau rašytojas matė vieną generalinių repeticijų – jos vyksta su publika. Anot B.Šarkos, spektaklyje buvo vietų „kur pats Baricco jautė, kad gal per drąsiai parašė, bet kaip tik tose vietose publika labiausiai žvengė. Jis pažaidė su slengu – žodžiu „tenore“, kuriuo apibūdinami ir Italijos pietiečiai. Spektaklyje miestelio merui pasakoma, kad čia „labai geri tenorai“, o jis – dundukas – pamano, jog kalbama apie pietiečius, ir reaguoja, kad „tie pietiečiai visur įlenda“. Publikai patiko. Nes, matyt, aktualu“. Taip – juk buvo vaidinama Italijos šiaurėje.
Demokratiškai parodė muziką
Iš kur W.A.Mozarto stebuklinėje pasakoje „Užburtoji fleita“ atsirado miestelis ir jo meras? B.Šarka papasakojo apie O.Koršunovo idėją įkomponuoti „Užburtosios fleitos“ pastatymą į tipiško XX amžiaus pradžios Italijos miestelio gyvenimą. Miestelis – su karusele centre.
„O kas yra karuselė? Kaip ir viso pasaulio modelis. Butaforinė karūna. Ratas – saulė. Visas spektaklis – akims. O traktavimas kaip apie pasaulį – ne akims. Šitą scenarijų, miestelio kaip pasaulio gyvenimą, kūrė Oskaras. Operos solistai – to paties miestelio gyventojai. Yra Meras, Impresarijus. Vienas užsako spektaklį, kitas jį kuria.
Oskaro scenarijus užfiksuotas tik veiksmu, pačiu spektakliu, ne popieriuje. Siužeto nėra, tik veikėjai ir detalės – kunigas, prostitutės, policininkas su tikru motociklu, mafija. Manau, kad tai unikalu ir gyva. Mozarto muzika juk gyva ir suprantama, ji klausoma. Galvoju, kiek metų reikėjo laukti, kad ji taip demokratiškai būtų parodyta scenoje. Tai va, pirmas Oskaro susitikimas su Baricco nenuėjo veltui.
Oskaras padarė ne tik operą, bet reginį ir spektaklį. Nes paprastai operoje viskas būna atskirai. Pažiūrėjau prieš tai „Metropolitan Opera“ „Užburtosios fleitos“ įrašą – dainavimas, muzikos atlikimas aukščiausio lygio, o vaidyba kaip liaudies teatre“.
Režisūra – tiktai raštu
 |
| Karuselė - kaip viso pasaulio modelis. Nuotraukos iš „Regio“ teatro archyvo |
„Užburtojoje fleitoje“ B.Šarka vaidino mistišką Šlavėją, miesto keistuolį, tapusį visa ko jungtimi. „Toks lyg nusigyvenęs aristokratas – su cilindru ir ilgu paltu, kurio skvernai aplipę purvu“. R.Butkutė vaidino miestelio prostitutę ir Drakono dalį. B.Šarkai tai atrodo labai taiklus režisieriaus sprendimas: „Aš net norėjau, kad nedarytų drakono kaukės, kad būtų aišku – ta pati miestelio prostitutė ir yra drakonas“. E.Bakas vaidino miestelio fotografą su magnio blykste – jis ir pradėdavo spektaklį, fotografuodamas publiką. „Mes žiūrim į žiūrovus, jie žiūri į mus. Miestelis žiūri į miestelį“, – interpretavo B.Šarka.
Italų artistams režisieriaus komandas perduodavo asistentas. „Oskaras kasdien turėdavo surašyti pastabas – kitą dieną asistentas jas paskelbdavo artistams. Jeigu neužrašyta – Oskaro balsas negalioja“.
Politikai visur būna komiški
B.Šarka pasakodamas vis akcentavo, kad „miestelio Meras – dundukas. O Mero žmona dainuoja Nakties karalienę. Nes tokią galimybę įmanoma nusipirkti. Reali situacija: menas yra perkamas, muzika užsakoma, publika ateina savęs parodyti.
Italijoje kaip Lietuvoje ir visur: politikas yra komikas. Kaip Silvio Berlusconi Italijoje ar Viktoras Uspaskichas Lietuvoje, ar Meras „Užburtosios fleitos“ miestelyje. Tačiau muzika keičia žmogų, ir prasideda stebuklai. Tai ir yra užburtoji fleita – įrankis pasauliui keisti. Ne ginklas, o muzika. Menas“.
