Trupės „Nuepiko“ spektaklis „Žmogus mėnulyje“: dramaturginė ir choreografinė logika čia remiasi metamorfozės principu: kiekviena scena gimsta iš ankstesnės, kaip kitas mėnulio fazės atspindys.
Nors operos „Jūreivis“ tema gana šalta, net makabriška, Luko Butkaus muzika buvo šilta, tarsi atsverianti anapusinio pasaulio šaltį. Statika, juntama ne tik partitūroje, bet ir scenografijoje bei režisūroje, nė minutei nekėlė nuobodulio.
Adomo Juškos ir Laurynos Liepaitės spektaklis „Menka detalė“, leidžiantis žiūrovams pasirinkti vietą „Salėje 99“, iš kurios norisi stebėti veiksmą, leidžia pasirinkti ir mąstymo kryptį. O tai nėra tokia jau menka detalė.
„Kosminiai namai“ – nepaprastai jaukus darbas apie gana nejaukų konceptą: nuolatinį kitimą ir neapibrėžtumą. <...> Valanda praėjo tarsi budistinis seansas, kvietimas judėti kartu ir suvokti, kad saugumas ateina tik priėmus kitimą.
Spektaklio „Spektras. Nematomos istorijos“ aktoriams rūpi tema, kuria jie kalba: čia veikia ne tik psichologinio įsijautimo į personažą, bet ir savotiškos kolektyvinės atsakomybės bei asmeninio intereso schemos.
Pirmas įspūdis nebuvo entuziastingas ir iki šiol galvoju, kad ši „Velnio nuotaka“ man įdomesnė ne kaip meninis patyrimas, bet kaip analitinis objektas, kuriame daug sluoksnių ir kultūrinių replikų.
Ir šis susitikimas su svetimu žmogumi per poeziją, net nesuprantant žodžių reikšmės, man yra tikresnis už susitikimą su miestu, nors maršrutai yra gerai apgalvoti ir literatūros tekstai parinkti vykusiai.
Spektaklyje „Šarūnas“ aiškiai išsiskiria du uždari pasauliai: fizinis teatras ir draminis pasakojimas. <...> Batutas tampa Šarūno pasauliu – erdve, kurioje jis ir jo pasekėjos patiria išbandymus, vidinius virsmus.
Laimei, esame laisvi rinktis nuostatas ir įsitikinimus, kuriems pritariame arba ne, tačiau vesdami vaikus į teatrą turime teisę žinoti, kokias idėjas siekia perteikti spektaklio „Sakmė apie aisčius“ kūrėjai.
