„Acis ir Galatėja“ sujungė didelę dirigento Trevoro Pinnocko patirtį ir meilę barokiniam skambesiui, bei atidžią, subtilią, bet kartu dar labai atsargią režisieriaus Pauliaus Markevičiaus intuiciją, – debiutas operoje įvyko.
Paskutinio laikotarpio Nauberto Jasinsko kūryboje („Agnijos magija“, „Velnio nuotaka“, „Chroma“) – vis daugiau dialogų ir vis apsčiau tuštumos jausmo. Vidinės tuštumos, kuri gena žmogų į alinančią paiešką.
Valdžios simboliai čia rodomi banalūs, o perdėtas bandymas pašiepti Kreontą, jo šeimą ir pavaldinius iškraipo pjesės laiką ir, susitelkiant tik į vieną konflikto pusę, užgožia istorijos esmę.
Žiūrint Agniaus Jankevičiaus spektaklį „Lėlių namai II“ kyla dviprasmybė: žiūrovas ne visuomet gali būti tikras, ar yra kviečiamas rimtai klausytis Noros, ar stebėti, kaip idėjos pačios tampa teatrališka poza.
Daugiausia kartų – penkis – Pakitą šoko Kristina Gudžiūnaitė, parodžiusi didelį techninį meistriškumą ir vaidybinius sugebėjimus, kurie įdomūs ir emocinių būsenų dinamika, ir tam tikrais nutylėjimais.
„Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ geba iš dalies atskleisti teatrinės legendos kūrimo mechanizmą ir paslaptį – legenda susikuria čia ir dabar, išreikšdama tikėjimą teatru ir jo magija.
Vietoje dramatiško sentimentalumo tarpdisciplininio spektaklio „Tearful Words“ kūrėjai renkasi ironiją, fragmentiškas būsenas ir nejaukų artumą emocijoms, kurias dažniausiai stengiamės nuslopinti.
Visas spektaklis sukurtas lyg pagal kokį sūkurio principą. Užuot sekęs siužetą, pradedi fiksuoti nuotaikas, ženklus, emocines vibracijas. <...> Tačiau vėliau šis sūkurys ar spiralė ima demonstruoti ir savo pavojingąją pusę.
Oskaro Milašiaus tekstai nesudaro linijinio pasakojimo: temos keičiasi kaip vaizdiniai, kartojasi frazė „žiauri tikrovė“ tarsi inkaras tarp skirtingų pasaulių, o ieškojimas be aiškaus tikslo tampa pagrindiniu spektaklio principu.
