O vis dėl to tai buvo ypatingas vakaras Jaunimo teatre: tris su puse valandos trukęs susitikimas su Kyjivo akademinio dramos ir komedijos teatro kairiajame Dnipro krante spektakliu „Akistata su šešėliu“. Spektaklio režisierė ir dramaturgė Tamara Trunova dar 2022 metais festivalyje „TheATRIUM“ rodė savo spektaklį „Blogi keliai“ (2018), po metų tą pačią ukrainiečių dramaturgės Natalijos Vorožbit pjesę pastatė Alytaus miesto teatre. Tuo metu suveikė „sostinės sindromas“ ir per tyli alytiškių komunikacija, tad minėto spektaklio nepamačiau.
Lyginant su festivalyje „TheATRIUM“ matytu spektakliu justi ryškus Tamaros Trunovos šuolis į savimi pasitikintį teatrą. Režisierei 44 metai, ji jau spėjo pastatyti daugiau nei 30 spektaklių. Skaičius, kurį ne tik jos bendraamžiai Lietuvoje, bet ir ne visi vyresni režisieriai yra įveikę, liudija stebinančiai intensyvų buvimą profesijoje.
Tai, kad „Akistata su šešėliu“ sukurta kartu su tarptautiniu festivaliu „Berliner Festspiele“ (2025), tarsi turėjo suteikti spektakliui reikšmingesnį statusą, tačiau ne vadinamasis festivalinis diskursas pasirodė įdomiausias. Svarbiau buvo kaip jaučiasi, ką galvoja ir ką nori pasakyti karo metu teatrą kuriantys žmonės. Todėl spektaklio tekstą sekiau įdėmiau nei bet kada, vertindama ir režisūrinę kompoziciją, paremtą postdraminio teatro principais, montažo technika, asmeninių pasakojimų intarpais, gyvai atliekamomis dainomis, kitaip tariant, formaliuoju požiūriu atitinkančią šiuolaikybės standartinius reikalavimus bei demonstruojančią pasirinktą išsilaisvinimą iš ukrainiečių scenos meną istoriškai paveikusios rusų teatro mokyklos tradicijų. Tačiau esmę ir spektaklio gyvybę formavo žodžių (dramaturgės, dainų tekstų, citatų, aktorių pasakojimų) turinys ir energija, besiveržianti per kraštus tai kaip viltis, tai kaip baimė, nuovargis ar haliucinacijos ir kandi ironija, tačiau kaip kažkas absoliučiai autentiško, iš kitokios tikros patirties.
Scenos vaizdas priminė anoniminę klubinę erdvę, joje pasirodę septyni aktoriai ir aktorės dėvintys skirtingų spalvų leopardo raštais išmargintus kostiumus, neoninių spalvų perukus klaidingai žadėjo nuotaikingo vakarėlio atmosferą, tik šiek tiek vėliau atsiskleidė po jų išoriniu vaizdu slypinti užuomina į sunkias derybas dėl vokiečių tankų „Leopard“ suteikimo Ukrainai istorija, ironiškai pristatyta pasakojime apie tikrą leopardą, aktorių-leopardą ir sunkiai pajudinamą tanką „Leopard“.
Vakarietiško faktoriaus aidas buvo smagiai pakartotas tariamo pokalbių šou metu, kuriame dalyvavo Hamletas, jau keturis šimtus metų vaikščiojantis su kaukole rankoje, ir dramaturgas Heineris Mülleris, „Hamletmachine“ autorius, vėliau juos pakeitė pats Shakespeareʼas ir Hamleto mašina, diskutuojantys ar didžiojo brito laikas jau pasibaigė. Tarsi Hamleto chrestomatinio atsakymo, kad jis skaitąs „žodžius, žodžius, žodžius“, tęsinys nuskambėjo daina „Paroles, paroles“, nes solistei už nugaros ekrane šviečiantis užrašas „Festival Space“ vienareikšmiškai liudijo spektaklio kūrėjų reakciją į Europos tuščiažodžiavimą. Kaip ir ironiškas vieno iš aktorių atsiprašymas, pasiklydus ukrainietiškų dėkingumų grafike. Žinoma, akistatą su kultūriniais šešėliais papildė rusų kultūros ir „gerųjų rusų“ išstūmimo iš Ukrainos absoliuti neišvengiamybė, itin gerai skambėjo sykis nuo sykio vis pakartojamas šūksnis, kad Kazimiras Malevičius – ukrainietis.
Septynių atlikėjų kolektyvinį fantomą lydėjo mįslinga personažė dėvinti mėlyną peruką ir geltoną vakarinę suknią. Ir jei spalvų simbolika buvo akivaizdi, tai vėliavos spalvomis pasidabinusi veikėja liko paslaptimi, kaip galima nuoroda į tai, kad toli gražu ne viską apie Ukrainą žinome ir ne viską joje suprantame. Sutrikusi po sceną blaškėsi aktorė, kuri turėjo vaidinti Tiesą, pagaliau išnyrančią iš gilaus šulinio. Aktorė niekur scenoje nerado šulinio, tad jos pasirodymas užtruko.
Palaipsniui šiame intensyviame sambūryje ėmė trikdyti perteklius. Spektaklyje formavosi dar vienas spektaklis, išvystęs aktualią politinio aktyvizmo „Resist! Sister!“ temą.Antras spektaklio veiksmas buvo perpildytas istorijomis ir idėjomis kitiems pastatymams, tačiau bandydama suprasti jo kūrėjas ir kūrėjus, pagalvojau, kad karo aplinkybės gali skatinti skubėjimą pasakyti viską, kas tuo metu susikaupė, nes gyvenama aštriau nei bet kada jaučiant visa ko laikinumą, kad galbūt kitos progos gali ir nebūti.
Neatsitiktinai į spektaklio dramaturgiją buvo įtraukti dokumentiniai kadrai, susieję teatrą ir karą. Jaunas ukrainiečių režisierius bombardavimo metu netekęs abiejų kojų, pasakojo apie reabilitacijos ir protezavimo instituciją plačiai veikiančią jo šalyje, minėjo šiurpinančius skaičius, kiek jau buvo suteikta tokio pobūdžio pagalbos ir kad vis tiek – „Enjoy Life“. Spektaklio pradžioje ekrane buvo parodyti filmuoti kadrai, kuriuose aktoriai susirinkę savojo teatro fojė klausėsi kito jų teatro aktoriaus, vilkinčio Ukrainos ginkluotųjų pajėgų uniformą instruktažo, kokia prasmė dabar vaidinti spektaklius. Teatro Kairiajame krante aktorius Volodymyras Kravchukas apie pareigą vaidinti ir kaip elgtis jei pavargai ar patyrei nesėkmę kalbėjo kariškomis intonacijomis, tarsi įsakytų: Būrys, spektakliui pasiruošt! Spektakliui artėjant į pabaigą jis vėl pasirodė ekrane, prieš pasukdamas prie išėjimo iš teatro, jau su kuprine ant peties, papasakojo savo istoriją, kad buvo pašauktas į tarnybą tuo metu, kai repetavo Fortinbraso vaidmenį, to paties, kuris grįžta iš karo, kad atkurtų tvarką, duotų naują pradžią: „Išeina, kad man vaidmuo tapo pranašiškas“. Tik tam, kad duotum naują pradžią, šiandien reikia išeiti į karą.
Tikrovės įsiveržimo būta stipraus. Nebeprisimenu, kada paskutinį kartą buvau spektaklyje, kurio vyksmo metu aidėjo plojimai, išreiškiantys žiūrovų pritarimą išsakytoms mintims. Aktoriams išėjus nusilenkti, į vienos jų tradicinį „Slava Ukraini!“, vienu balsu atsakyta „Heroyam Slava!“. Ar tas į mūsų dabartinę atmintį nelyginant „Tėve mūsų“ įsirėžęs atsakas buvo žiūrovų akimirksnio akistata su savo šešėliais, – man bent jau taip. O tada atėjo liūdesys, supratus, kad šie šaunūs teatro žmonės ryt poryt sugrįš į Kyjivą, atakuojamą, naikinamą ir nepasiduodantį.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas




