Lietuviškas teatras jau kurį laiką kenčia pats ir kankina kitus. Tai nėra emocionalus pareiškimas apie prastėjančią spektaklių kokybę – šiuo atžvilgiu situacija tikrai ne kritinė. Turiu omenyje psichologinį skausmą[1], scenoje keliamą, kartais – net sąmoningai kuriamą Lietuvos teatro profesionalų. Taip pat jų pačių kentėjimą, kuris, nors sutinkamas su mažesniu entuziazmu nei anksčiau, vis dar įsišaknijęs teatrinio šalies mentaliteto nulemtoje tradicijoje. Tad šiame tekste apie kančią svarstysiu dviem aspektais: kaip ji pasireiškia lietuviškuose spektakliuose ir kiek jos matyti bendroje teatralų kultūroje.
Turinio atžvilgiu kančią keliančiais ar palaikančiais spektakliais laikau tuos, kuriuose žiūrovams rodomas be vilties išsigelbėti kenčiantis pasaulis ir / ar stengiamasi įrodyti, kad dėl to kaltė tenka kiekvienam mūsų (t. y. kiekvienas žiūrintysis suvokiamas kaip bent jau potencialus kenkėjas). Formos atžvilgiu taip vadinu ilgos trukmės kūrinius arba tuos, kuriuose kaip raiškos priemonės sureikšminami riksmas bei rauda.
Aiškindamasi kenčiančio ir kankinančio teatro Lietuvoje mastą, peržvelgiau 2021–2023 metų premjerų sąrašus. Įdomu, jog aptariamo tipo kūriniai dominuoja būtent sostinėje. Iš aštuoniolikos per trejus metus Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatytų spektaklių net dvylika atitinka anksčiau išvardytus kriterijus, tarp jų: Oskaro Koršunovo režisuoti „Miegantys“ (raiška, trukmė), Lauros Kutkaitės „Teiresijo krūtis“ (kaltinimas, raiška), Jokūbo Brazio „Equus“ (visi kriterijai) ir kiti.
Valstybiniame jaunimo teatre iš septyniolikos premjerų kančios požymių turi beveik trečdalis – šešios. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre atrandu panašų procentą – iš devynių premjerų trijose (Staso Žyrkovo „Saša, išnešk šiukšles“, Tado Montrimo „Ein Elefant“, Nauberto Jasinsko „Neištikimoji“) dominuoja psichologinis skausmas.
Už Vilniaus veikiančių teatrų statistiką vertinti sunkiau, nes nesu mačiusi visų juose pastatytų spektaklių, o kadangi kančios laipsniui nustatyti taikau subjektyvius kriterijus, asmeninė patirtis čia reikšminga. Visgi, manau, verčiau pateikti mažiau patikimas išvadas, nei ignoruoti ne sostinėje gimstančią kūrybą. Juk ji – taip pat visavertė šiuolaikinio Lietuvos teatro dalis.
Gintarės Minelgaitės-Duchin režisuota „Snieguolė“ yra vienintelis Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis, kurį priskirčiau aprašomai kategorijai. Beveik tris valandas trukusi premjera kankino turinio tuštuma, tiksliau – bandymu pasakyti labai daug, nesugebant pasiekti gelmės, galinčios žiūrovui įkvėpti norą būti su meno kūriniu taip ilgai, kaip to reikalauja jo autoriai. Kitos matytos 2021–2023 metų NKDT premjeros nediegia tokios nevilties, kokia justi Vilniaus salėse.
Kankinantys spektakliai beveik nebūdingi ir Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrui. Net ilgiausi kūriniai čia pakeliami lengviau, nes dauguma statyti dabartinio meno vadovo Aleksandro Špilevojaus, o jo režisūrai bei žvilgsniui į pasaulį būdingas sveikas lengvumas. Iš devyniolikos spektaklių tik trijuose įžvelgiu ryškesnius kančios motyvus. Agniaus Jankevičiaus „Idomenėjas“ pasakoja apie padėtį be išeities, yra itin ilgos trukmės, be to, aktoriai nuolat šaukia ant žiūrovų. Olgos Lapinos „Laukio“ iki šiol nepavyko pažiūrėti, tačiau atsiliepimai bei recenzijos liudija, kad jame režisierė kviečia susidurti su labai skaudžiomis patirtimis. A. Špilevojaus „Sala, kurios nėra“ – stiprus, įdomus kūrinys, kurio centre – kankinanti ir kankinama teatro bendruomenė, bet pasirinktos raiškos priemonės šią kančią atsveria, neleisdamos žiūrovui skęsti prieš save regimoje neteisybėje. Taigi, JMDT situacija išskirtinė: čia „kenčiantys“ spektakliai dažniau kalba apie kančią, nei kankina žiūrovus. Ir tai gali būti susiję su didesniu nei kitur dėmesiu teatrinei dramaturgijai.
Puikų kūrybinį laikotarpį išgyvenančiame Klaipėdos dramos teatre per trejus metus apsilankiau keturiose premjerose. Trijose jų rodoma neįveikiama kančia. Apie kiekvieną šių spektaklių – Agatos Dudos-Gracz „Meilę“, Jokūbo Brazio „Storą sąsiuvinį“ bei Adomo Juškos „Vakarų krantinę“ – esu rašiusi recenzijas ir gana nuosekliai paaiškinusi jų sąsajas su kentėjimu. O tarp sostinės ir uostamiesčio esančiuose Šiauliuose lankytis tenka per retai, kad pavyktų susidaryti nuomonę. Iki šiol neteko matyti nė vieno kankinančio Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektaklio.
Be abejo, psichologinio skausmo teatre čempionas yra Artūras Areima. Jo kūryboje dominuoja žlungantis pasaulis, viltį praradusi žmonija, žemiausiems instinktams iš sutrikimo pasiduodančios asmenybės bei nesugebėjimas pažinti savo poreikių. Tokį turinį režisierius su Artūro Areimos teatro komanda papildo panašios nuotaikos raiška: aktoriai daug šaukia, skausmingai raitosi, imituoja (arba atlieka) masturbaciją, kuri traktuojama kaip vienintelis būdas pajusti malonumą. Pozityvi išimtis – muzika, kartais primenanti, kad kūryboje visuomet egzistuoja bent menkas šviesos spindulys. Visa kita spjauna žiūrovams: visi mes esame žlugę.
Ne kiekvienas psichologinį skausmą reflektuojantis spektaklis kankina ir ne kiekvienas kankinantis akcentuoja psichologinio skausmo fenomeną. Geriausius pavyzdžius, kuriuose apie nelaimingą bei dėl savo kančių pačią kaltą žmoniją teatralai kalba ne kankindami, o siūlydami naujas patirtis, atradau užsienio autorių kūryboje. Tiesa, ieškant turiningų spektaklių „užsienis“ nėra raktinis žodis. Veikiau šią tendenciją lemia svetur giliau įsišaknijęs įprotis remti scenos kūrinius stipria dramaturgija, formuojančia kančią kaip naratyvą ir sulaikančia režisierius bei aktorius nuo plikos kančios akcentavimo. Lietuvoje tokia praktika nėra populiari, tad teatrinėje visumoje psichologinis skausmas šviečia ryškiau už daug ką kita. Ką tai lemia ir kokios to priežastys?
Tradiciškai teatras gimsta atspindėdamas visuomenę. Dauguma jų pastaruoju metu išgyvena baisius laikus. Vieni kraštai patiria skurdą, kiti – karus, dalis – išskirtinai sunkias klimato kaitos pasekmes, dar kituose klesti bendruomenės, kurių nariams geriau miręs nei taisyklėms nepaklūstantis artimasis. Gyventi nelengva, be to, aibę sunkumų vieni kitiems bei sau sukuriame patys.
Paradoksalu, kad realus skausmas menkina teatre sutinkamo skausmo įspūdį. Esu šalininkė idėjos, jog pastarieji metai žmonijai nėra išimtinai blogesni už ankstesniuosius, tačiau naudodami tobulėjančias technologijas vis daugiau sužinome apie tai, kas vyksta net tolimiausiuose užkampiuose, drauge įgaudami svaresnį pagrindą nerimauti dėl savo pačių saugumo bei gyvenimo kokybės. Toks realybės pažinimas keičia asmeninius kontekstus, o su jais – jautrumą teatrui. Kažin, ar kasdien televizijoje, žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose matydami nuo karo, gamtos kataklizmų, bado bei kitų nelaimių kenčiančius žmones susijaudinsime išvydę scenoje besiplėšančius aktorius, kurie po kelių valandų jau lenksis ir šypsosis dėkodami už aplodismentus. Be abejo, turiu omenyje manipuliacijas, kai demonstruojant kančią tikimasi sukelti žiūrovo užuojautą ir / ar pasibaisėjimą savuoju gyvenimu, elgesiu, pasauliu.
Lietuvoje įtakos į kančią orientuotam turiniui turi mūsų istorija, gausi karų, okupacijų, kankinimų, savižudybių, išdavysčių bei kitos neteisybės. Iš paskutinės okupacijos išsivadavome vos prieš 34 metus ir nors nuo tada, kalbant apie ekonomiką bei žmonių psichologiją, nuėjome nepaprastai tolimą kelią, dar užtruksime, kol užnugaryje paliksime per amžius susiformavusį raudančio lietuvio mentalitetą. Norint, kad jis pasikeistų, svarbu ne tik laukti, bet ir aktyviai siekti pokyčių. O tam reikalingas traumų bei tragedijų pripažinimo laikotarpis, pradžioje galintis skaudinti net labiau nei gyvenimas užgniaužus jausmus. Tad ir šis procesas lietuviams suteikia nemažai priežasčių bei aplinkybių kentėti.
Tikėtina, jog istoriniai įvykiai atsakingi dar ir už lietuvių įprotį tragedijas bei dramas laikyti vertingesnėmis už komedijas; pirmosios mums atrodo įtikinamiau atspindinčios realybę. Kita vertus, tautybė čia gali būti niekuo dėta – tyrimais įrodyta, kad žmonėms iš principo lengviau patikėti pesimistinėmis, o ne optimistinėmis prognozėmis. Vadinasi, santykį su menu bei jo žanrais gali lemti ne tik skonis ar tradicijos, bet ir itin lėtai kintantys neurobiologiniai procesai.
Ne kartą esu svarsčiusi hipotezę: galbūt teatras iš principo traukia kentėti pratusius žmones, t. y. tuos, kuriems dėl įvairių priežasčių psichologinis skausmas atpažįstamas, tad paradoksaliai asocijuojasi su saugumu? Stokodama reikiamos kompetencijos spėjimui patikrinti, pasikliauju patirties teatro lauke turinčiais psichologijos profesionalais, kurie patikino tokios tendencijos nepastebintys. Vis dėlto esu tikra, jog kai kurie Lietuvos teatro bendruomenės (kaip visumos) mentaliteto ypatumai palaiko kančiai palankias sąlygas.
Prisitaikymas prie teatrinės profesijos neretai reiškia prisitaikymą prie nuolatinio nepritekliaus bei tenkinančio atlygio stygiaus. Pavyzdžiui, noras pasirodyti scenoje paprastai neatsiejamas nuo noro sulaukti pripažinimo. Natūralu, kad meninė kūryba sukelia įvairias reakcijas, vadinasi, menininkai „pasmerkia“ save nuolatinei rizikai būti nepripažintiems. Toji rizika nebūtų tokia jau grėsminga, jei jauni kūrėjai nuo pat pirmų žingsnių nesusidurtų su bauginimu: daug metų ženkli teatro mokyklų pedagogų dalis (laimė, ne visi) reguliariai primindavo studentams, jog šie bei jų talentai yra nepakankami. Minėtuoju atveju kančią kelia ne rizika, o baimė palūžti gavus prastą įvertinimą.
Kitas dalykas – finansinis atlygis. Teatrų išlaikymas priklauso nuo Kultūros ministerijos lėšų paskirstymo politikos. Šios ministerijos biudžetas yra vienas mažiausių šalyje. Lietuvos teatrų veiklos principai bei šio meno specifika neleidžia pačioms įstaigoms daug užsidirbti, taip plečiant savo finansines galimybes. Pridėjus faktą, kad kultūros darbuotojų atlygiai viešajame sektoriuje (kuriam priklauso dauguma teatrinių įstaigų) turi vadinamąsias „lubas“, tampa akivaizdu, jog teatro kūrėjai vargiai gali tikėtis nuosekliai didėjančio atlyginimo, kurio pakaktų augantiems poreikiams patenkinti.
Taigi, teatrinės profesijos pasirinkimas drauge reiškia pasirinkimą dirbti už santykinai mažus pinigus, o darbas teatrinėje įstaigoje – ribotas karjeros galimybes ir menką atlygio kilimo tikimybę. Galima pagalvoti, kad tai suburia laimingą bendruomenę: teatralai sutinka su tokiomis sąlygomis, nes nepaprastai myli savo veiklą. Vis dėlto su meile profesijai yra panašiai kaip santykiuose šeimoje: nepriteklius gali pakirsti pagrindą, kadangi geromis emocijomis sotus nebūsi ir sąskaitų jomis neapmokėsi.
Tikėtina, jog siekiant apsigauti ir / ar išlaikyti psichologinį tvirtumą bei orumą ir buvo paskleistas mitas, kad jau vien būti teatralu – privilegija. Šiai idėjai tarnauja ir bet kurio meno genijaus mitas, sufleruojantis, jog prisilietimo prie genialumo patirtis čia kur kas svarbesnė nei adekvatus finansinis įvertinimas. Moralinio atlygio vaidmuo reikšmingas visose profesijose, tačiau kažin, ar nuo meno nutolusiose srityse jis taip akivaizdžiai iškeliamas aukščiau materialinio. Aptariama nuostata pasižymi gražiomis vertybėmis, tačiau drauge liudija žmonių polinkį susitaikyti su nepritekliumi.
Nuolatinis poreikis susiveržti diržus, lydimas įsitikinimo, jog priklausai privilegijuotųjų sluoksniui, skamba paradoksaliai. Perspektyva dirbti už kelis žmones, triūsti vakarais ir savaitgaliais, žinant, jog atlygis paaugs tik tada, jei iš kažkieno malonės bus atseikėta daugiau pinigų, neatrodo nei elitiškai, nei privilegijuotai. Ilgiau nei dešimtmetį praleidusi teatrinėje bendruomenėje esu linkusi manyti, kad šis kognityvinis disonansas kankina daugybę teatralų (bei kitų kultūrininkų) ir galbūt prisideda prie šalies teatrui būdingo tragiškų istorijų bei personažų kulto.
Polinkį nesiekti išsivaduoti iš kančios liudija faktas, jog didelė teatralų dalis priima situaciją kaip duotybę ir retai imasi veiksmų, kad ją pakeistų. Įsigalėjus visuotinei nuostatai, esą domėtis pinigais yra nekultūringa ir apskritai žema, jaučiantys pokyčių poreikį, tikėtina, tiesiog nedrįsta prabilti apie mažoje bendruomenėje nepopuliarias vertybes. Rezultatas: nevertindami pinigų ir patys nesame jais įvertinami.
Abejoju, jog didžioji dalis teatralų sau ar (juo labiau) viešai pripažintų, kad esama situacija – nuvilianti. Realybę, kurioje menkai uždirbame, nesulaukiame mūsų supratimu deramo įvertinimo, kurioje tarpsta tautinių traumų palikimas bei įsitikinimas, neva tik kentėdami tampame vertingi publikos akyse, priimame kaip savaime suprantamą ir dauguma net neketiname nieko dėl to daryti. O į spektaklius atėję žiūrovai susirenka šią informaciją ir nešasi ją į savo gyvenimus.
Kentėjimas atsisakant ką nors keisti yra beprasmis. Tai taikytina ir „kenčiantiems“ bei kankinantiems spektakliams: problema glūdi ne jų turinyje, o niekur nevedančioje psichologinio skausmo raiškoje. Kas iš to, kad scenoje rodomi kenčiantys žmonės? Ar šitaip kas nors pasakoma apie vietinę kultūrą, apie pasaulio kultūrą, ar skatinama scenoje nagrinėjamomis problemomis domėtis ir už teatro ribų? Meno kūrinys nėra straipsnis ar žinutė feisbuke, nuo kurių vartotojas gali atsitraukti bet kurią sekundę ir kur pakanka konstatuoti: štai kaip būna. Meno kūrinys – unikalų pasaulį konstruojanti kultūros medija, o kultūra – žmonių gyvenimai, pasirinkimai, bendrystė bei aibė skleisti grožį potencialiai galinčių dalykų. Aptartõs refleksijos neskatinančios nemalonios emocijos, priešingai, niekur neveda ir murkdo į dar gilesnę duobę nei kasdienybė.
Regis, pirmiausia pakaktų suprasti, jog kentėjimas ir kankinimas scenoje nėra vertybė ir jokiu būdu nėra aukštesnė kūrybos forma. Deja, tai reikštų svarbaus teatrinio pamato griūtį. Ir nežinia, ar oriai patylėti linkusioje bendruomenėje atsirastų pasiryžusių užimti šio pamato vietą, kad ant jų jau kiti statytų naują teatrinių profesijų sampratą.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
[1] Anot specialistų, kančios sąvoka yra religinė, tad šiame kontekste geriau pritiktų rinktis psichologinio skausmo terminą. Vis dėlto, siekdama glaustumo, pirmenybę teiksiu žodžiui „kančia“, suvokdama jį kaip psichologinio skausmo sinonimą.
