Dirbdama su teatralais, ypač nevyriausybiniame sektoriuje, dažnai girdžiu aptariamus ne tik kūrybinius planus bei idėjas, veiklų finansavimo iššūkius, publikos kiekio ar profesionaliai kūrybai tinkamų vaidybos aikštelių klausimus. Kartais, ypač kai organizacija kuria ir vaikams, ausis pasiekia ir keistas dviejų žodžių junginys „Kultūros pasas“. Prieš keletą metų šiuos du žodžius girdėdavau tik pozityviame kontekste: naujas, efektyvus, reikalingas įrankis kūrėjams pasiekti žiūrovus, vaikams bei jaunimui suteikiantis galimybę susipažinti ne tik su meno formomis ir joms reikšmingomis priemonėmis, bet ir su profesionaliais kūriniais. Tą padaryti ne tik lengvai, bet ir nemokamai, be to, apsaugant nuo profaniškos saviraiškos, kurios jauniesiems žiūrovams, ypač nuo didžiųjų miestų nutolusiuose regionuose, siūloma itin daug.
Tačiau ilgainiui situacija pasikeitė. Iš pradžių apie Kultūros pasą imta kalbėti vis mažiau, o pastaraisiais metais entuziazmas jo atžvilgiu gerokai priblėso. Vis rečiau girdžiu apie tai, kad šis įrankis pasitelkiamas pristatyti jaunimui naują scenos meno rūšį ar padėti gyvuoti geram spektakliui, kuris scenoje, kur buvo sukurtas, neatrado savo auditorijos. Ir vis dažniau sužinau apie atvejus, kai bandoma sukčiauti, kai į programą įtraukta edukacija nė karto neužsakoma, kai vaikus į spektaklį atlydėjusios mokytojos visą laiką naudojasi telefonais ir paties kūrinio nepamato arba kai kyla klausimų apie paraiškų teikimo bei vertinimo tvarką.
Nuslopęs programos vertinimo pozityvumas, mano pačios pedagoginė ir teatro kritikės patirtis bei ryšiai su vaikams kuriančiais teatrais privertė imtis tyrimo ir išsiaiškinti, kas yra Kultūros pasas ir kaip jis šiuo metu veikia scenos menų kontekste. Koks kūrinio kelias į minėtąją kultūrinės edukacijos sistemą, o tada – pas vaikus? Kokią profesionalią kultūrą moksleiviai gali pamatyti, o kuri – net būdama itin vertinga – lieka nepasiekiama? Kas ir kaip atsakingas už tai, kad Kultūros paso edukacijos būtų tik aukštos kokybės? Apsiginklavusi šiais klausimais kalbinau kolegas bei draugus kūrėjus, pedagogus, tėvus, aiškinausi jų patirtis naudojantis aptariamu įrankiu ir leidausi į interneto platybes, bandydama suprasti, ką, kur ir kieno atliekamą siūloma išvysti visoje Lietuvoje.
Įrankis kultūrinei kelionei
Kultūros paso koncepcijoje apžvelgiant 2018 m. situaciją, kaip užsienio šalių pavyzdžiai minimos „Kultūros kuprinės“ programos Norvegijoje bei Latvijoje. Nepamirštamos ir kitos, mažiau skambiais pavadinimais, bet „pasas“ ir „kuprinė“ mane sudomino labiausiai, nes toks įvardijimas leidžia galvoti apie kultūrinę edukaciją kaip apie kelionę, atvedančią į naujas vietas, siūlančią netikėtų patyrimų bei žinių, plečiančią pasaulėvaizdį. Taip žvelgiant pasas (šiuo atveju – Kultūros pasas) gali ir, regis, net privalo būti kelionę lengvinantis įrankis.
2018-aisiais parengtame dokumente „Kultūros paso koncepcija“ jis panašiai ir pristatomas. Čia ši kultūrinės edukacijos sistema apibrėžiama kaip „priemonė mokinių kultūros pažinimo įpročiams ugdyti ir jų kultūros patirčiai plėsti, teikiant jiems tam tikras kultūros ir meno paslaugas“ (p. 2), o 9.4 punkte pridedama, kad „šiuo metu jokia kita priemonė, išskyrus 2018 metais pradėtą įgyvendinti Kultūros pasą, neužtikrina kultūrinio ugdymo tolygumo“ (p. 3). Taigi analizuojama programa skirta tiek supažindinti su kultūra, tiek išugdyti įprotį nuolat dalyvauti jos kūrime ir stebėjime. Pristatant sumanymą jau beveik nebekomentuojama, nei kodėl kultūra bei aukštos kokybės konkrečiai amžiaus grupei kuriamas menas yra reikalingi visuomenei ir individui, nei kodėl ir kuo kultūra vertinga mokymo procese bei šalies gyvenime. Juk Lietuvoje ir užsienyje atlikta galybė tyrimų, įrodančių kultūros bei meno naudą įvairiausiose srityse: nuo žmogaus psichikos sveikatos iki valstybės ekonomikos. Vadinasi, tereikia sugalvoti būdą, kaip profesionalią kultūrą padaryti svarbią visiems Lietuvos gyventojams. O nuo ko geriau pradėti, jei ne nuo vaikų, meną ir kultūrą paverčiant esminga ir visiems prieinama mokymosi proceso dalimi.
Apžvelgus kitų patirtis ir iš jų pasimokius, Lietuvoje užgimė Kultūros pasas. Šio įrankio kūrimui susivienijo Kultūros bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, iki šiol prisidedančios prie sumanymo įgyvendinimo, o Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pagal sutartį su Kultūros ministerija atlieka Kultūrinės edukacijos informacinės sistemos ir asmens duomenų tvarkytojo bei paslaugų finansavimo funkcijas.
Pati programa įgyvendinama remiantis keturiais principais: prieinamumo, įtraukties, savarankiškumo ir atvirumo (Kultūros paso koncepcija, 5 p.). Šie principai turėtų garantuoti, kad Kultūros pasas pasieks kiekvieną mokinį, leis moksleiviams savarankiškai rinktis juos dominančias kultūros paslaugas, didins galimybes jomis naudotis tiems, kuriems jos yra sunkiau pasiekiamos dėl gyvenamosios vietos, socialinės padėties, negalios ar kitų priežasčių, o turinį siūlyti galės visi jo kokybę ir profesionalumą gebantys užtikrinti šalies menininkai, edukatoriai bei kultūros ir meno įstaigos.
Kol kas planas skamba puikiai: šalies mokiniai turės prieigą vien prie aukštos kokybės kultūros paslaugų, kurias siūlyti galės visi profesionaliai kuriantys bei edukuojantys Lietuvoje. Kalbant apie scenos menus, Kultūros paso sąraše atsidurti gali ir patys geriausi spektakliai vaikams bei jaunimui, spektakliai, papildyti edukaciniais užsiėmimais ar susitikimais su kūrėjais, scenos meno įstaigų ir menininkų rengiamos edukacijos apie skirtingas teatro kūrimui reikalingas disciplinas ar teatrinių priemonių naudojimą įvairiems gyvenimiškiems tikslams (pavyzdžiui, forumo teatro metodai pritaikomi konfliktų sprendimui).
Tad, idealiu atveju, visi vaikai gauna savo pasus į kultūrą, su mokytojais (o jei yra 16-os metų ir vyresni – patys) išsirenka, ką norės pamatyti, susisiekia su organizacija ir žiūri kokybišką spektaklį. Arba iš savo srities meistrų mokosi apie scenos menus. Arba, kaip atrodo žvelgiant į didelę dalį dabar siūlomų edukacijų, stebi menkavertį spektaklį, vidutinės kokybės spektaklio įrašą, mokosi skaityti kūno kalbą ar tiesiog negauna galimybės išvysti aukštos prabos scenos meno, nes tikrai profesionalūs pastatymai jų regione negali būti rodomi dėl tinkamų vaidybos aikštelių trūkumo arba dėl daugybės kitų su kultūros ir švietimo sektoriais susijusių priežasčių.
Tiesą sakant, dabartiniame Kultūros paso paslaugų sąraše esančios scenos menų edukacijos verčia manyti, kad įgyvendinant šią programą klumpama jau ties antru sumanymo tikslui („skatinti ir plėtoti mokinių domėjimąsi įvairiomis kultūros ir meno veiklos formomis, supažindinti su dalyvavimo šiose veiklose galimybėmis“) pasiekti suformuluotu uždaviniu „užtikrinti kokybiškų kultūros ir meno paslaugų pasiūlą“ (Kultūros paso koncepcija, 5 p.). Be to, akivaizdu, kad realiai neužtikrinamas prieinamumo principo įgyvendinimas – kol kas problema sprendžiama pateikiant spektaklių įrašus, organizuojant nuotolines dirbtuves, bet ne realiai kultūrą priartinant prie moksleivių. Tad apdalinti pasais, turinčiais padėti pažinti ir pamilti kultūrą bei meną, vaikai siunčiami ne tik į nepaprastas keliones, kuriose profesionaliai, jautriai atveriami nauji estetiniai ir emociniai klodai, skatinamas kūrybiškas, savarankiškas mąstymas, bet ir į pavojingus kultūros paribius, kur daug neprofesionalumo, neišmanymo, elementaraus noro pasipinigauti. Iš ten sugrįžus gali nebesinorėti žygio kartoti, be to, egzistuoja tikimybė išmokti keliauti pačiais prasčiausiais kultūros maršrutais, taip ir nepatiriant, kas yra, kaip atrodo ir veikia tikrai aukštos kokybės menas.
Mokykliniai kultūros maršrutai
Tad kaipgi tas kokybiškas (ir nelabai) kultūrinis švietimas pasiekia mokinius? Spektaklis ar edukacija porą kartų per metus gali būti siūlomi įtraukti į Kultūros paso veiklų sąrašą. Tam organizacija arba pats kūrėjas turi užpildyti paraišką (jos pavyzdys pateikiamas šiame dokumente), kuri privalo ne tik praeiti administracinę patikrą, bet ir gauti bent dviejų iš trijų ją skaitančių bei vertinančių Kultūros paso ekspertų komisijos narių palaikymą. Tų narių iš viso yra 30: po vieną deleguoja Lietuvos moksleivių sąjunga, NVO vaikams konfederacija ir Lietuvos negalios organizacijų forumas, 10 – Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, 17 – Kultūros ministerija. Tarp pastarųjų septyniolikos turi būti visų meno sričių atstovų.
Du arba tris teigiamus įvertinimus pelniusios paraiškos teikiamos tvirtinti kultūros ministrui, o atranką įveikusios paslaugos pristatomos elektroninėje sistemoje, kurioje prisiregistravę pedagogai gali su jomis susipažinti ir susidomėję užsakyti savo mokiniams.
Taigi, tvarka, regis, paprasta: kūrinys / edukacija, paraiška, ekspertų vertinimas, tvirtinimas, pasirinkimas, dalyvavimas. Po jau įvykusios edukacijos mokytojai gali atlikti dar vieną veiksmą – ją įvertinti. Pastaroji priemonė tarnauja kaip itin reikšmingas paslaugų kokybės kontrolės įrankis. Be to, geri įvertinimai padeda paslaugai tapti matomesnei: atsidarius Kultūros paso interneto svetainę kiekvieną kartą išskiriamos trys edukacijos, surinkusios itin aukštus balus.
Nors vaikams ir nekainuoja, edukacijos aptariamoje sistemoje yra mokamos. Kiekvienam moksleiviui iš valstybės biudžeto kalendoriniams metams skiriama 11 eurų. Siūlomų kultūros paslaugų kaina – nuo 0 iki 11 eurų. Tad per metus galima pasinaudoti keliomis pigesnėmis arba viena brangesne edukacija, o ištuštinus mokiniui skirtą krepšelį daugiau paslaugų iki kitų kalendorinių metų per šią sistemą užsisakyti nebeįmanoma.
Kalbant apie Kultūros pasą ir scenos menus, iškart ryškūs keli iššūkiai:
- paraiškas teikia tik tie, kas yra suinteresuoti atsidurti aptariamoje programoje, tad geriausi pastarojo meto scenos kūriniai jaunajai auditorijai nebūtinai bus pasiūlyti;
- galimybė siūlyti nuotolines paslaugas (ir noras atitaisyti 2021 m. paskelbtame dokumente „Kultūrinės edukacijos veiklų poveikio vertinimas“ pabrėžtą nuotolinių paslaugų Kultūros pase trūkumą, p. 73) didina tikimybę, kad vaikai su teatru susipažins vienu blogiausių būdų – stebėdami vaizdo įrašą;
- teatro kūrimas ir rodymas – brangūs, tad, norint išvengti spektaklių gastrolėms gresiančių finansinių nuostolių, greičiausiai bus siūlomas ne aukštos kokybės menas, o su įvairiais scenos menų aspektais supažindinanti edukacija.
Žinoma, esama spektaklių vaikams, kurių bilietų kaina nesiekia 11 eurų, tačiau pagal 2017–2018 m. tendencijas sudarytas Kultūros paso kainynas nebeatitinka dabartinių rinkos kainų, o ir kiekvienam mokiniui skiriama suma nuo pat sistemos veikimo pradžios ne augo, o mažėjo. Tad kūrėjai yra netiesiogiai skatinami neprašyti didesnio atlygio už savo paslaugas. O kaip nekeliant kainų užtikrinti padorų užmokestį spektaklį rodančiai trupei, edukaciją vedantiems kūrėjams, iš kokių lėšų pasirūpinti reikiamomis priemonėmis? Kažką teks aukoti. Žiūrint į Kultūros paso paslaugų visumą, nesunku rasti atsakymą ką – kokybę.
Priemonė mūsų, kokybė – jūsų
Vieną geriausių pastarųjų metų spektaklių jaunimui „Avinai“, neseniai įvertintą „Auksiniu scenos kryžiumi“, galima rasti Kultūros paso sąraše. Kūrinio dramaturgas ir atlikėjas Raimondas Klezys „Avinus“ suvaidina paslaugą užsisakiusioje mokykloje. Vadinasi, jiedu su technine dalimi besirūpinančiu Ramūnu Nėniumi rodydami vienam vaikui 7 eurus kainuojantį spektaklį už šį darbą turi ne tik gauti atlygį patys, bet ir padengti kelionės išlaidas, tad siekiant išvengti finansinių nuostolių kamerinį kūrinį gali tekti pristatyti ir gana didelei auditorijai. Arba belieka susitaikyti su pinigų praradimu ir tikint meno nauda bei svarba jaunimui vis tiek daryti savo, o gyventi iš ko kito. Taip šią problemą sprendžia dauguma Lietuvos meno kūrėjų, už savo kūrybinę veiklą, deja, negaunančių oraus atlygio. Jiems tenka užsidirbti su kūryba tik dalinai arba visai nesusijusiuose sektoriuose (Menininkų socialinės ir kūrybinės būklės vertinimas, p. 175-176).
„Avinai“ – vienas iš nedaugelio tikrai aukštos meninės kokybės spektaklių, kuriuos gali rinktis Kultūros paso naudotojai. Meninę kūrinio vertę dažniausiai nustato kritikai arba kiti meno lauko atstovai. Jų tarp Kultūros paso paraiškų vertintojų tikrai yra, ir nepaprastai džiugu, kai siūloma veikla, jos įvertinimas bei paties kūrinio vertinimas už Kultūros paso ribų sutampa. Tačiau greta teigiamų pavyzdžių esama ir nemažai apmaudžių, kai tiek teatro profesionalai, tiek teatru profesionaliai nesidomintieji supranta spektaklio prastumą, bet jis vis tiek atrenkamas į kultūrinės edukacijos sistemos paslaugų sąrašą ir net sulaukia tikrai aukštų jį užsisakiusių mokytojų balų.
Iš kur kyla tokie kokybės neatitikimai?
Visų pirma ir svarbiausia – dėl, mano supratimu, netinkamo paslaugų atrankos modelio. Šis itin panašus į Lietuvos kultūros tarybos: ekspertams svarstyti teikiamos ir vertinamos paraiškos. Tai visiškai logiška, kai kalbama apie naujų kūrinių bei paslaugų kūrimą, su kuriuo dirba LKT; jų dar nėra, tad vertinti galima tik idėją, veiklos planą ir sąmatą. Tačiau kodėl tie patys principai turėtų tikti formuojant aukštos kokybės kultūrinės edukacijos paslaugų rinkinį? Juk ne prašoma finansavimo naujoms edukacijoms kurti, o siūloma jau egzistuojančias priartinti prie moksleivių. Sekant LKT pavyzdžiu, Kultūros paso ekspertai tėra paraiškų skaitytojai, neturintys realių įrankių prisidėti prie profesionalaus turinio rinkinio formavimo.
Tiesa, pagal dabar galiojančius dokumentus, už paslaugų kokybę atsako tik jų teikėjai (Kultūros paso administravimo ir finansavimo tvarkos aprašas, 54 punktas). Vadinasi, nei paslaugas finansuojanti valstybė, nei paraiškas vertinantys ekspertai realios pačių edukacijų kokybės nevertina. Turint omenyje tai, kad čia kalbama ne apie menininkų saviraišką, o apie švietimą, toks požiūris, regis, pernelyg atmestinas. Vienintelė galimybė realiai prisidėti prie teikiamos paslaugos kokybės kontrolės lieka mokytojų, galinčių įvertinti aplankytą edukaciją, rankose. Bet ar visi pedagogai pajėgūs tinkamai įvertinti meno kūrinius? Kokiais kriterijais remdamiesi tai daro? Ar mokytoja, visą spektaklį prasikuitusi telefone, iš tikrųjų turi, ką apie jį pasakyti? O gal tegali pakartoti vaikų, kurių žinios meno lauke yra dar kuklesnės, atsiliepimus?
Viso spektaklio metu nuo mobiliojo akių nepakeliančios mokytojos pavyzdys – iš Vilniaus, kur meno ir kultūros paslaugų pasiūla itin didelė, tad galimybių tiek vaikams, tiek pedagogams patirti profesionalųjį meną (net ir nesinaudojant Kultūros pasu), pažinti puikius kūrinius ir augintis reiklumą kokybei – apstu. O štai kai kuriuose regionuose paslaugų (bent jau scenos meno) beveik arba visai nėra, tad neturint išties gerų spektaklių žiūrėjimo patirties gali būti sunku suvokti to, ką matai, vertę. Tokių entuziastų kaip Klezys, vykstančių net į kitą Lietuvos kraštą, kad jaunimui parodytų spektaklį, kurio menine bei edukacine verte tiki ir jis, ir kiti kultūros lauko atstovai, nėra daug.
Be to, reikia turėti omenyje, jog Kultūros paso platformoje siūloma daugiau nei 3000 paslaugų. Kaip nustatyti jų visų kokybę? 30 ekspertų, net jei kiekvieną paslaugą (visai kaip paraiškas) vertintų tik trys iš jų, tam atlikti užtruktų siaubingai ilgai. Bet gal būtų verta? Gal dėl vaikų bei visų potencialių kultūrinės edukacijos naudų individui ir visuomenei vertėtų investuoti į tikrai griežtą, kokybišką atranką? Gal ir valstybei būtų metas įsikišti sprendžiant, kokios ir kieno siūlomos paslaugos turėtų atsidurti Kultūros paso sąraše? Kad visos Lietuvos jaunieji žiūrovai iš tikrųjų turėtų galimybę pažinti bei pamilti profesionalųjį meną ir tos meilės padedami ne tik kurtų geresnį gyvenimą sau, bet ir gerintų savo šalį.
Netyčiomis
Baigdama rašyti šį tekstą išgirdau Renatos Karvelis komentarą LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“. Pasakojimą apie prastus, bet puikiai iškomunikuotus renginius, regionuose viršų imantį lokalumo, o ne kokybės kriterijų, ji apibendrina taip: „Kiekvienas neprofesionalus renginys ir atsainus požiūris į darbą tik didina kultūrinę atskirtį.“ O kai profaniški renginiai tampa kultūrinės edukacijos dalimi? Kokios kultūros vartojimui, kokiam savarankiškam ir kūrybiškam mąstymui tuomet ugdome jaunimą?
Geros idėjos bei gražūs tikslai pasirinkus netinkamas priemones gali ne padėti, o pakenkti. Žinoma, netyčiomis. Netyčia sukūrus sistemą, už kurios veikimo kokybę niekas nėra iš tikrųjų atsakingas, netyčia pasiūlius per daug pasirinkimo variantų, netyčia pamiršus pasirūpinti įrankiais, leidžiančiais programos dalimi tapti tiems, kurie, nors ir nepasisiūlė, yra patys geriausi. Tyčia neištaisius tokių netyčių, vargu ar galima tikėtis, kad bet kokia kultūrinei edukacijai skirta priemonė stiprins visuomenės kultūrinę tapatybę ir bendruomeniškumą, kūrybiškumą ir kritinį mąstymą ar juo labiau praplės žmonių, besirenkančių profesionalias kultūros bei meno paslaugas, ratą (Kultūros paso koncepcija, p. 6). Tyčia, atidžiai ir neskubant neištaisius tokių netyčių, tikslai ir prioritetai lieka ant popieriaus, o labiausiai nukenčia tie, kuriems planuota padėti.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
