Iš pradžių apie Kultūros pasą imta kalbėti vis mažiau, o pastaraisiais metais entuziazmas gerokai priblėso. Kokią profesionalią kultūrą moksleiviai gali pamatyti, o kuri – net būdama itin vertinga – lieka nepasiekiama?
Lietuviškas teatras jau kurį laiką kenčia pats ir kankina kitus. Tad apie kančią svarstysiu dviem aspektais: kaip ji pasireiškia lietuviškuose spektakliuose ir kiek jos matyti teatralų kultūroje.
Vertinant platesniu mastu, pradeda atrodyti, kad scenos menų kūrėjai nėra reikšmingi klimato kaitos sukėlėjai ir drauge neturi pakankamai galios stabdyti panašius procesus. Vis dėlto, mes ne beviltiški.
Dažnai būtent alternatyvios organizacijos puoselėja autentišką turinį, savitas kūrybos ir bendradarbiavimo formas. O garsiniai reiškiniai yra „įsivaikinami“ ir prigyja kitų disciplinų terpėse.
Klaipėdos gyvybingumas didžiausias gegužės–spalio mėnesiais, kai vyksta dauguma svarbiausių aukštosios ir populiariosios kultūros renginių. O žiemą kultūros uostas, regis, užšąla.
Po kažkurio karto ir labai skirtingų pažiūrų žmonių pakartojimų neatlaikė giliai užspausta teatrologės gysla, tad nusprendžiau išsiaiškinti, ar tikrai VISI jie – Jono Vaitkaus mokiniai, kas tie „visi“ ir kas iš to.
Publikacijoje atveriamos sistemos, su kuriomis susidūrė Europos teatro kūrėjai, meninėmis priemonėmis atkakliai su režimu kovojantys ar kovojusieji savo tėvynėje ir už jos ribų.
Kritikų mąstymo kitoniškumas slypi ne išvadose, o pačiame mąstymo procese, kuriam bet kokiame kontekste būdinga analitinė prieiga.
Naujausios technologijos teatre gali būti naudingos kūrėjams, pranašauti naujas estetines kryptis, tačiau kartu gali ir paversti kūrinį įkaitu, neatsiejamu nuo konkrečios erdvės.
