Rašytojų sąjungos leidykla renka prisiminimus knygai apie Laimoną Noreiką (1926 – 2007). Apie savo bičiulį nuo studijų laikų būsimai knygai papasakojo ir Dovydas Judelevičius, literatūros tyrinėtojas, teatrologas, humanitarinių mokslų daktaras.
Man gimė puiki scenografijos idėja. Papasakojau apie ją Jurašui. Režisierius paklausė: „Ar visa šita galima nuleist, o paskui pakelti?” „Galima”, – atsakiau. „Tai viskas! – sušuko jis. – Turime spektaklį!”
Panevėžio J.Miltinio dramos teatro pastatymų dalies vedėjas Vidmantas Karpis eiliniam žiūrovui nėra matomas, bet be jo pastangų nebūtų rodomas joks šio teatro spektaklis.
Teatrologė, dramaturgė, publicistė Gražina Mareckaitė suskaičiavo, kad teatro žiūrovo kėdėje praleido apie dešimt metų. Turbūt ne mažiau sėdėta ir prie rašomojo stalo.
„ … Pragaras visų pirma yra žodis, kurį visi žino. Žodis, kuris visiems mums skamba skirtingai. Bet kuriuo paros metu jį galima išgirsti. Taigi, ėmiausi preparuoti šitą žodį. Taip, kaip ir Dante padarė. … ”
Būtina žinoti, kas ką vaidins, nes tarp kostiumo ir personažo atsiranda grįžtamasis ryšys. Fellinis yra sakęs, kad jis pasirenka aktorius ir statistus pagal jų išvaizdą, nes „Dievas žino, ką daro”.
Apie laisvę, kūrybą ir galynėjimąsi su laiku kalbasi teatro fotografas Michailas Raškovskis, Kristina Savickienė ir teatrologė Daiva Šabasevičienė.
Andrius Žebrauskas atšventė 50-metį. Šiai progai pažymėti Vilniaus mažajame teatre jis parodė savo naujausią projektą „Kaukės”.
Mano rankose – visas teatro repertuaras. O tai reiškia, kad turiu sugaudyti kviečiamus ir po visą Lietuvą išsibarsčiusius aktorius. Anksčiau tekdavo kviesti žiūrovus arba dažniau gintis nuo jų antplūdžio, bet dabar to nėra.
