Stengiuosi prie nieko neprisirišti. Prie vaidmenų – taip pat. Neturiu nei nuotraukų, nei programėlių, nei iškarpėlių… Neturiu tokios dėžutės, kurią reikia tąsytis, o paskui gaila išmesti. Neleidžiu sau tų pačių durų atidarinėti kelis kartus…
„Aš kaip gyvatė išsinėriau iš savo odos ir esu visai kitur, o kai kurie žmonės naršo tą išnarą ir ieško Kazlo. Manęs ten jau seniai nėra”, – sako aktorius Rolandas Kazlas.
„… Mane ne kartą kritikai vadino „juodąja“ choreografe. Spektaklį kuriu kaip mozaiką. Tai daugybė spalvų ir atspalvių – kaip vitraže. Žiūrovas mato tas spalvas, kurias jis sugeba, pasirenka matyti. …”
„… Šereikienei aš nieko iš piršto nelaužiau ir iš fantastinio filmo nesiskolinau. Ką pastebėjau, kas man užstrigo, tą ir sudėjau. Man buvo ypatingai malonu tą daryti ir šito neslepiu …“
Svarbiausias Onos Knapkytės vaidmuo – Režisieriaus žmona. Knapkytė šį „vaidmenį“ atliko itin korektiškai, išmintingai, be kaprizų ir pretenzijų, be parodomųjų šeimyninių konfliktų ar priekaištų.
Kalbant apie teatrą, visada įdomiausia interpretacija. Ką teatras apie tai sako, kokia jo pozicija vienu ar kitu gyvenimo ar paties žmogaus šiuolaikiniame gyvenime klausimu? Ką teatras galvoja apie žmogų?
Pokalbis su aktoriumi Vytautu Paukšte, praeitais metais apdovanotu Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija.
Klausiate, ką veikiau šalia teatro. Nieko. Teatras, teatras, teatras. Per sezoną po du pagrindinius vaidmenis, daugiau niekam jėgų nelikdavo. Įsivaizduokite, jūs matote priešais save artistę, kurią aplenkė intrigų tinklas.
Teatro legenda ir mūsų pasididžiavimas Rūta Staliliūnaitė švenčia jubiliejų. Ir nesiskundžia, kad per anksti paliko sceną. Prisipažįsta, – nėra išalkusi daugiau veiklos, nei turi jos dabar.
