Apie galimybę 7-10 m. berniukams vienus metus nemokamai mokytis baleto meno pasakoja balerina Eglė Špokaitė.
„Apie ligas ir negales nekalbėsime, – Aliodija Ruzgaitė net balsą kilsteli. – Kam tai įdomu?! Aš pati nemėgstu skaityti, kai senutės pradeda „serialus” – ima sveikata skųstis.”
Visi nori būti labai gražūs ir labai turtingi. Ir pirmi, nepaisant, kokia kaina tai pasiekiama. Kai paskaitai klasikinius veikalus, matai, kad visa tai – tuštybių tuštybė, praeinantis dalykas.
Iš garsios teatralų giminės kilęs Valstybinio jaunimo teatro aktorius Saulius Sipaitis prisipažįsta teatro pasaulį labai idealizavęs. Tikrovė neretai pasirodydavo šiek tiek kitokia – žiauresnė. „Ką gyvenime išmoksti, visko prireikia scenoje”, – sako aktorius.
Privilegija tikriausiai yra būti vyru. Beveik visose pjesėse dominuoja vyrai. Retai teatras stato spektaklį, kur moterų daugiau. O dar – vyresnės moterys vis rečiau vaidmenis gauna.
Man tas teatrų skirstymas į valstybinius ir nevalstybinius atrodo absurdiškas, o tiksliau – veidmainiškas. Gerai būtų juos skirstyti į kūrybingus ir nekūrybingus.
„Man „Poezijos pavasario” apdovanojimas – malonus ir netikėtas. Tačiau drįsčiau abejoti, ar aš jo iš tikrųjų nusipelniau”, – sako aktorius Rolandas Kazlas. Jam šio tradicinio literatūros festivalio rengėjai vakar įteikė prizą už poezijos skaitymą.
„Gal kaip aras kalne gūžtą/ Ginsi širdį atkakliai,/ Bet širdis trapi – ji dūžta/ Kaip Venecijos stiklai”, – Jono Aisčio „Lunaparko” fragmentą deklamuoja Pranas Treinys: aktorius, rašytojas, ilgametis Akademinio dramos teatro direktorius.
Tikro artisto asmenybė prasimuša bet kokioje situacijoje, net ir prasčiausiame spektaklyje. Išlenda kaip žolytė iš po asfalto. Nes jie ateina į teatrą iš pašaukimo, o ne tik pavaidinti ir išgarsėti.
