Žinomas ir patyręs scenografas Sergejus Bocullo pastaruosius penkerius metus tik dirbdamas svetur patiria kūrybinę pilnatvę.
Stanislovas Rubinovas, režisierius, Kauno kamerinio teatro įkūrėjas ir meno vadovas, šį vasarį švenčia savo 80-ąjį gimtadienį bei savo kūrybinės veiklos 60-metį.
Kai žmogus perskaito „Urvinis žmogus” ar „Meilė pagal grafiką” arba mato parašyta „komedija”, „miuziklas”, aiškiai žino, ko tikėtis. Kai parašyta „Muzika 2″, ką jam sako tas pavadinimas? Daug kas apsigauna galvodami, kad tai bus kažkas, susiję su muzika.
Aktorė Viktorija Kuodytė niekada nebuvo jokio teatro, jokios pastovios trupės narė. Visada nepriklausoma ir kritiška, reikli kaip tėvas operos dainininkas Edmundas Kuodis. Ir dar labiau.
Aldona Ragauskaitė-Kuliukienė – ilgametė Kauno muzikinio teatro solistė ir vyriausioji režisierė. Sausio 15 dieną jai sukako 88-eri.
Visada norisi pamatyti spektaklį iš šono ir tą galimybę turėjau. Minusas, kad spektaklio, kuriame vaidini, niekada gyvai nepamatysi. O būtų malonu sėdėti ir žiūrėti, kaip vaidini. O jei dar gerai vaidini, tai išvis faina.
„Va, rašydavo Rutkutė – čia tai buvo kritika: įsižiūrėta, įsijausta, suprasta”, – tebedūsauja vyresniosios kartos aktoriai, visada laukdavę, ką apie spektaklį sakys autoritetu laikyta vertintoja.
„Jaunystėje pasiausdavai, pagerdavai, visokių velnių prisigalvodavai: ir šokiai, ir meilės rūpėjo. O metams bėgant, žiūrėk, pasidarai rimtas, jau tik menas rūpi”, – save patį traukia per dantį R.Karvelis.
Gyveno kartą „Stalo teatras”. Jo mama buvo Saulė Degutytė, režisierė ir aktorė, apsėsta pasakų. Jos rankose kelnės-kojinės virsdavo gyvatėmis, o batukai – vaikais. Pipirinės prabildavo kaip seneliai, o druskinės tapdavo senelėmis. Ar išties daiktai gali kalbėti?
