Kristina Urbaitytė
Gyveno kartą „Stalo teatras”. Jo mama buvo Saulė Degutytė, režisierė ir aktorė, apsėsta pasakų. Jos rankose kelnės-kojinės virsdavo gyvatėmis, o batukai – vaikais. Pipirinės prabildavo kaip seneliai, o druskinės tapdavo senelėmis. Ar išties daiktai gali kalbėti? Kokiu būdu jie prabyla? Kaip vyksta aktorių atranka?
Kodėl teatrą pavadinote „Stalo teatru”?
Stalas – pagrindinis namų baldas. Prie stalo atsiranda knygos, prasideda karai, prie jo gimsta ir mūsų spektakliai. Vaikams – tai ypač svarbus baldas, nes jau nuo mažų dienų vaikas prie stalo pratinamas gražiai valgyti. Vėliau tėvai verčia sėdėti prie jo ir skaityti knygas. O aš kviečiu prie stalo, ant kurio sudėti visi ingridientai ir „verdamas”, pagaminamas spektaklis.
Spektakliai prie stalo atsirado iš teatralizuotų žaidimų su vaikais. Čiupdavome puodelius, šaukštelius ir šakutes ir vaidindavome.
Kas Jums svarbiausia, kviečiant vaikus prie stalo, į spektaklį?
Svarbiausia surasti pagrindinį takelį. Jei jį randi, muzika, scenografija atsiranda savaime. Kad spektaklis pavyktų – būtini žiūrovai, be kurių fantazijos, nuostabos ir pritarimo spektaklių nebūtų.
Daiktus paverčiate aktoriais. Kaip kilo tokia mintis?
Vaikystėje žaisdavome su daiktais. Su sese linksmindavomės galvodamos, kad žirklės – baleto šokėjos, su šachmatais rūmus vaidindavome. Daugelis mūsų patvirtintų tai darę. Tačiau būna ir kitaip. Jau paaugusi lankydavau sūnėną, kuris įteikdavo man plastikinį vėžliuką nindzę ir kviesdavo žaisti. Turėjome žaisti taip kaip animaciniame filmuke. Man vis atrodė, kad jis nemoka žaisti, jog tiesiog kartoja televizijoje pamatytus judesius, kad pats nefantazuoja. Laimė, mano baimės liko nepagrįstos.
Be abejonės, kiekvienas turi savo kelią, savo matymą. Stengiamės kitus patraukti ten, ką patys suprantame esant gera ir sektina. Darau tai ne su šautuvu, o per teatrą…
Vėliau Lietuvos vaikų ir jaunimo centre pradėjau dirbti teatro mokytoja ir vis galvodavau, kaip sudominti vaikus tikrais žaidimais, savo vaikystės žaidimais – ne kompiuteriniais, ne televizijos reklamuojamais. Pavyzdžiui, atsinešdavau lentą, ir visi vaidindavome tvorą. O vienas vaikas nustebino atsigulęs ant lentos ir pareiškęs, jog yra sumuštinis su dešra!
Dar vėliau Jaunimo teatre repetavome spektaklį, ir kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė pasiūlė kurti spektaklį vaikams. Sukūrėme, tačiau rodėme jį tik vaikų darželiuose. O kai 2005 m. mus pakvietė dalyvauti Alytuje vykstančiame tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje „Aitvaras”, pastatėme naują spektaklį „Eglė – Žalčių karalienė” ir laimėjome geriausio sprendimo prizą. Spektaklyje vaidino senoviški rakandai – ližės, ąsočiai, geldos. Mes nenorime rodyti rožinių burbuliukų ir mikimauzų, „Stalo teatras” – nesaldintas teatras vaikams.
Koks Jūsų spektaklių tikslas: lavinate vaikų vaizduotę, mokote juos žaisti, ar stengiatės juos linksminti?
Kurdama spektaklį negalvoju apie tai, jog jis bus skirtas vaikams. Kuriant „dirba” mano fantazija. Manau, tikiuosi, kad spektakliai įdomūs ir tėvams, ir vaikams. Jie yra daugiasluoksniai. Tarkime, spektaklis „Eglė – Žalčių karalienė” yra sukurtas pagal pasaką, supintą iš begalės pačių „rimčiausių” minčių. Jį žiūrėdama kiekviena karta atranda savo sluoksnį. Net ir dvejų metų vaikai įdėmiai klauso, žiūri spektaklį. Manau, kad geras spektaklis bus įdomus visiems.
Didaktika, pramogos suteikimas yra kaip šalutiniai rezultatai, kurie pamatomi tik pastačius spektaklį. Niekada negalvoju, kad reikia įterpti pamokomą mintį, nes kurdama viską darau iš širdies. Yra tik mano aistra, pilna minčių galva ir kūrybos metodai. Tarkime, spektaklyje „Gimimo diena” norėjau parodyti vieną mėgstamiausių vaikystės personažų – Merę Popins. Daugiausia galvojau, kaip teatrą priartinti prie vaikų, ypač prie vaikų namų auklėtinių, pas kuriuos važiuojame rodyti spektaklių. Mano tikslas buvo sukviesti visus į sceną, kurioje kiekvienas jų būtų palytėtas, paminėtas, visi iki vieno dalyvautų gimimo dienoje. O spektaklį pastačius pasirodė, jog pasakojama ir apie tai, kad visi esame iš vieno molio, ir gyvūnai, ir mes, tad neturime teisės uždarinėti vieni kitų narvuose…
Tikiu ir tuo, jog tokiems vaikams pasidaro linksmiau, kai pas juos atvyksta Merė Popins ir atsiveda svečių iš zoologijos sodo. Jie pamato, kad paprasti daiktai – akiniai, pirštinės – gali pavirsti zoologijos sodo gyventojais. Stengiuosi skatinti vaikus kurti iš paprastų dalykų: šaukštelis gali tapti princese, o puodelis – karaliumi.
Vis pagalvoju, kad norėtųsi sukurti gerą, gražų, „turtingą” lėlių spektaklį, tačiau iš širdies plaukia daiktų teatras, kuris atrodo motyvuotas ir vis aktualesnis.
Kaip vaikai Jus priima? Kaip manote, ar supranta?
Tikiu, jog žiūrovai mane supranta, atrandame bendrą kalbą. Su vaikais sekame pasakas, verdame menamą košę, kartu ją valgome – provokuoju juos man padėti. Atrodo, kad žinau, kaip juos patraukti, nes vaikai labai gerai priima žaidimus, mano išgalvotą pasakų sekimo būdą. Jie be problemų patiki, jog druskinė yra senelė, o pipirinė – senelis. Kiekvienas daiktas – personažas prakalba vis kitaip, vis kitokiu tonu.
Tenka išgirsti, kaip vaikai po spektaklių susikrauna lagaminą įvairiausių daiktų ir eina pas draugus, pasakoja jiems pasakas. Vaikai dabar išties turi daug žaislų, daug gražių filmukų, kompiuteris jiems suteikia daug džiaugsmo. Bet tai ne jų, kitų, suaugusiųjų, kito mentaliteto individų sukurti daiktai, produktai, dažnai jau nebeleidžiantys išsprūsti iš rėmų, diktuojantys veiksmo planus, ugdantys sukurtus stereotipus. Vaikams nepaliekama erdvės kūrybai, vaikai kuria per mažai. Reikia juos skatinti.
Kaip randate daiktų – aktorių spektakliams?
Daiktai ateina patys. Gyvatė iš kelnių-kojinių išsineria savaime. Visos kelnės-kojinės atrodo kaip kobros. Kitąkart kažką susapnuoju… Vis pagalvoju, kad man informacija iš viršaus siunčiama. Einu einu, jaudinuosi, nes nieko nesugalvoju, prašau minties, ir stebuklas! Mintis ateina. Tada padėkoju ir pabandau tą mintį perteikti.
Šeima kartais burba, kad daiktais užgrūsti visi namų kampai. Tačiau jaučiu, jog tų daiktų man dar prireiks. Taip ir nutinka. O jei daiktus negailestingai išmetu, jų prireikia iškart, tuoj pat.
Kaip renkatės kūrinius, pagal kuriuos statote spektaklius?
Turime penkis spektaklius, ir kiekvienas jų gimė skirtingai. Suvaidinti Merę Popins – kiekvienos mergaitės svajonė. Tai – labai žinomas kūrinys, populiarus. Pirmasis spektaklis gimė pagal vaikų rašytojo Jeronimo Lauciaus kūrinį „Barbė ir Beibis”. „Peliukas gitaroje” – vienintelis spektaklis su lėle. Kompozitorė S. Dikčiūtei pasiūlius sukurti spektaklį pagal pasaką, paprašėme lėlių meistro Vladimiro Zacharovo pagaminti peliuką, ir jis sutiko. Tada, padedant peliukui, spektaklį ir sukūrėme. „Eglė Žalčių karalienė” – sudėtingo siužeto pasaka, kurią kiekvienas režisierius gali interpretuoti savaip. Tad pabandžiau parodyti, kas šioje pasakoje, šiame kūrinyje, artima man.
Kiekvienas mūsų spektaklių atsiradęs vis kitaip, dėl kitokių motyvų. Kiekvienam stengiamės suteikti vis kitokį skonį. Žmonės, einantys į mūsų spektaklius, nuolat stebinami, nes niekada nežino, ko tikėtis.
Vis daugiau galvoju, jog reikėtų panagrinėti lietuvių pasakas, pasigilinti į jas. O jos sudėtingos, nežinai, kokią liniją akcentuoti, jų tiek daug, ir visos atrodo svarbios. Tuo labiau kad grynų pasakų šiais laikais vaikai ir neišgirsta, nes visos jos yra pakeistos, sušvelnintos. Autentiškoms pasakoms tenka vis mažiau dėmesio. Pasaulyje yra pasakų sekėjų asociacijų, konkursų, tačiau tokiai veiklai dabar nelieka laiko. Gali būti, kad kai pasensiu ir būsiu protingesnė, susirinksiu „daiktus” ir eisiu pas vaikus sekti pasakų, susisodinusi juos prie stalo.
Visos „Stalo teatro” naujienos – interneto svetainėje (www.staloteatras.lt), taip pat socialinių tinklų puslapyje „Facebook” sukurta gerbėjų grupė „Stalo teatras”.
