Pasaulis labai dinamiškas, labai margas, o kai jisai subyra, lieka tuštuma ir spengiantis ilgesys. Kaip ir santykiai – iš pradžių viskas gražu, spalvota, paskui atsikiša kampai, viskas subyra, lieki vienas ir vėl prasideda ta pati žmogaus paieška.
Pokalbis su šiuo metu Panevėžio J. Miltinio dramos teatre dirbančiu režisieriumi Arvydu Lebeliūnu apie gyvenimo spalvas ir dovanas, kurias dovanoja teatras.
Nejaučiu jokios nostalgijos: ir aš čia šokau. Juolab nekyla minčių, kad šokau geriau nei jie. Veikiau jie geriau, įdomiau viską atlieka. Tiesa, baletą išmanau gerai, todėl noriu matyti kokybę – viską iš karto.
Niekada neslėpiau savo amžiaus. Man juokinga, kai kas nors slepia savo metus. Netikiu, kad žiūrovams įdomu, kiek man metų, tikiu, kad jie eina žiūrėti mano sukurtų personažų.
„Manau, kad mane vis vien būtų patvarkę, reikalas buvo pribrendęs. Laiko klausimas. Rašytojas Juozas Baltušis po mano spektaklio „Literatūros pamokos“ kažkokiame kultūros darbuotojų suvažiavime kalbėjo, kad aš naikinu tarybinę pedagoginę sistemą“
„- Su kuriuo Lietuvoje dirbančiu kolega režisieriumi mielai pasišnekučiuotumėte, išgertumėte po taurę vyno? – Įdomu, bet tokio nėra.”.
„Nė velnio dar savęs nerealizavau ir pasitenkinimo nepajutau! Nesukūriau tokio vaidmens, kad profesiniu požiūriu jausčiausi viską padariusi.”
Senamiestyje visada virė įdomus gyvenimas, matyt, ir mes nemenki chuliganai buvome. Daugiakultūrinis ir daugianacionalinis senamiestis. Mūsų kieme ir žydai, ir lenkai, ir rusai gyveno.
Neturiu nepripažinto menininko komplekso. Nemanau, kad būtinai turiu būti pripažinta. Visiškai nejaučiu čia jokio konflikto. Niekada nesiekiau karjeros, paprasčiausiai kūriau. Gal dėl to tam tikra prasme esu autsaiderė.
