Apie aktorystę ir bėgančius metus pokalbis su Juozo Miltinio dramos teatro aktore Ligita Kondrotaite, kuri lapkričio 16 d. švenčia 50 metų jubiliejų
Visa Tavo kūrybinė biografija pilna ryškių vaidmenų: pradedant nuo Natašos A. Čechovo „Trys seserys„, rež. J. Dautartas ir baigiant Leticija dabar repetuojamame P. Šeferio „Meilės eliksyras“, rež. A. Lebeliūnas. Ar sukurti vaidmenys - vienodai brangūs?
Kai buvau studentė, girdėjau vieną diskusiją tarp aktorės Elenos Žalinkevičaitės - Petrauskienės ir profesorės Irenos Vaišytės. Jos diskutavo, koks ryšys tarp aktoriaus ir jam patikėto vaidmens. E. Žalinkevičaitė teigė, kad aktorius ir vaidmuo - ne tas pats. Juk kartais atsitinka, kad yra vaidmuo, bet nėra aktoriaus. Šiandien aš tai supratu. Manau, kad tik aktorius gali sukurti vaidmenį, o ne atvirkščiai. Kartais vaidmuo, skirtas aktoriui, pakelia, padeda, nuneša, bet tik aktorius gali jį suvaldyti, sukurti. Aš visada pasisakau už aktorius-asmenybes teatre.
Negaliu išskirti nė vieno vaidmens, jie visi mano ir manyje. Juk negali iš savo gyvenimo išbraukti nė vienos dienos ar akimirkos. Taip ir su vaidmenimis: aš juos kūriau, o jie - mane. Aktorystė man - ne profesija, o gyvenimo būdas.
Esu kai kurių vaidmenų atsisakiusi, bet jei sukūriau - tai jie mano gyvenimo dalis.
Kurie Tavo sukurti vaidmenys atvėrė kažką naują kūrybinėje biografijoje?
Esu sukūrusi vaidmenų, kurie manyje atidarė man pačiai nežinomas duris, kurie mane brandino kaip aktorę. Aš mokiausi iš savo personažų. Šiandien aš jiems dėkinga už tai, kad jie mane išmokė kai kurių gyvenimo paslapčių.
Aktorė Ligita Kondrotaitė. Nuotraukos autorė Ingrida Žilėnaitė
Kokia Tavo kūrybinė virtuvė? Gauni vaidmenį - kas toliau?
Teatre dirbu 26 metus ir jau manau, kad žinau, kas yra mano profesija. Mokiausi režisūros, baigiau aktorines studijas ir šiandien jau supratau, kaip ir su kuo yra valgoma mano profesijos duona.
Kiekvieną vaidmenį tenka prisijaukinti skirtingai: kartais skaitai papildomą medžiagą apie autorių, kartais - papildomas pjeses. Tai labai individualus procesas. Manau, kad aktorius neturi eiti „nuogas" į sceną, jis privalo susipažinti, susidraugauti su kuriamu personažu.
Kaip galima suvaidinti šimtąjį spektaklį tarsi pirmą kartą? Koks Tavo santykis su žiūrovu?
Čia jau žiūrovų nuopelnas. Juk kiekvieną kartą eini į sceną ir jauti žiūrovą, kuris vis kitoks. Aktorius negali kurti vienas, visada privalo jausti šalia esantį žiūrovą, o tada ir spektaklis pasiseks. Manau, kad žiūrovas yra pagrindinis spektaklio dalyvis. Aktoriaus menas - akimirkos menas, kurio negalima nei užrašyti, nei nupiešti, nei nusakyti. Juk negali papasakoti, kaip vakar puikiai vaidinai. Kiekvienas spektaklis - baltas popieriaus lapas, kuriame kiekvieną kartą vaidini nuo pradžios. Aktoriaus darbas - čia ir dabar... Asmenybė išlieka, o personažai gimsta kaskart iš naujo.
Ko daugiau aktoriaus profesijoje - talento ar darbo?
Taisyklė - labai paprasta: 99% darbo ir 1% talento. Aišku, smagu jei yra talentas, bet be darbo nebus ir rezultato. Visada maniau, kad, jei Dievulis davė dovaną - talentą, tai privalai atidirbti.
Kaip reaguoji į teatro meno kritiką?
Kritikams, kurie domisi teatru, analizuoja mūsų darbus, visada pritariu. Šiandien, deja, pastebiu, kad kritikai savo straipsniuose dažnai kalba patys apie save - ką jie skaitė, ką jie žino, kaip jie įsivaizduoja teatrą. Trūksta spektaklių ir aktorių kūrybos analizės.
Kokie jausmai apima, artėjant prie 50 gyvenimo metų?
Niekada neslėpiau savo amžiaus. Man juokinga, kai kas nors slepia savo metus. Netikiu, kad žiūrovams įdomu, kiek man metų, tikiu, kad jie eina žiūrėti mano sukurtų personažų. Į bėgantį laiką žiūriu su humoru, gerbiu savo metus ir vis dar tikiu, kad viskas, kas gražiausia manęs laukia ateityje.
Kalbino Jūratė Urbšienė
