Kiekvienas turi atrasti ir nueiti savo, asmeninį kelią, kuris ir taps jo braižu. Mano braižas – tai mano atrastas kelias ir negaliu pasakyti, iš ko jis susideda – 30 proc. nuojautos, 30 proc. patyrimo, 30 proc. drąsos?

Man, kaip aktoriui, geriausi mokytojai yra vaikai ir gyvūnai. Nes jie nesididžiuoja intelektu, jų išraiška yra gana primityvi, ir jie turi pozityvų ego.

Šiaulių pedagoginio universiteto Dailės fakultete pasimokiusį jaunuolį labiau viliojo Vilniaus dailės akademija. „Sumečiau: įstosiu į Konservatoriją, papiešiu metus, o tada – į akademiją”.

Labai įdomūs Tomo Hankso aktoriniai darbai. Taip pat imponuoja Nicole Kidman vaidyba. Smagu ją stebėti. Yra daug ir kitų įsimenančių aktorių, tačiau kartais nebežinau pavardžių. Prastai man su tomis pavardėmis.

Tai yra darbas su vaikais, kuriame susilieja ir teatras, ir psichologija. Ši praktika skirta tiems, kurie nori padėti sergantiems vaikams. Užsidedi klouno nosį ir eini į ligoninę, kad bent akimirkai praskaidrintum šių vaikų gyvenimą.

Tada jaunimas klausydavo muzikos – lyrinės, gražios. Dabar jūs pasižiūrėkit – patys artistai dainuodami ploja ir kviečia publiką ploti. Jiems visiškai nereikia dainuoti. Jiems svarbu, kad salėje būtų triukšmas.

Yra vienas objektyvus ir liūdnas dalykas: iš šios profesijos reikia dar ir išgyventi. Kad normaliai gyventum, turint omeny mokesčių sistemą ir visa kita, reikia statyti mažiausiai tris spektaklius per metus. Iki krizės užtekdavo dviejų.

Kad pjesė gautų gyvenimą užsienyje, ji pirmiausia turi gauti gyvenimą Lietuvoje. Kaip mes matome, lietuviška dramaturgija ne taip dažnai patenka į mūsų repertuarus ir į mūsų režisierių akiratį. Čia yra tam tikros mūsų režisierių kaltės.

Labai teisinga Armeno Džigarchaniano frazė: „Aš savo hamletus ir lyrus suvaidinau, tik jūs nepastebėjote”. Norėčiau suvaidinti profesorių Klauzeną savo 70-mečio proga. Yra labai gera Gerharto Hauptmanno pjesė „Prieš saulėlydį”. Ten taip ir parašyta: profesorius Matijas Klauzenas, gerai atrodantis 70 metų vyras.