„Gete“ vaidinu žydaitę, balansuojančią ant gyvenimo ir mirties slenksčio. Tokios patirties neturiu, bet tai nereiškia, kad negaliu jos susikurti vaizduotėje. Teatre viskas įmanoma.

Skaudu, kad menas „daiktiškėja“. Jis tampa pritaikomas ir prisitaikantis, neieškantis absoliuto. Tuomet meno pašaukimas susikompromituoja.

Dalyviai puikiai mokėjo anglų kalbą ir nebuvo problemų sklandžiai bendrauti kasdienybėje, tačiau, kai generuoji idėjas ir nori kuo tiksliau jas išreikšti, kalba tampa barjeru.

Yra toks skambus palyginimas: aktorius tarsi spalva tapytojo rankose. Skamba kiek egzaltuotai ir banaliai, bet tiesos, matyt, yra.

Dėmesys edukacijai – viena iš didžiausių šio teatro stiprybių; ji padeda suvokti, kad Shakespeare´o pjesės, tekstai ir mintys – ne muziejinė informacija.

Sveikinant Joną Vaitkų su gražia sukaktimi, lieka tik palinkėti, jog jo kūrybinis kelias tęstųsi ir būtų paženklintas naujais ir prasmingais darbais.

Pokalbis su režisiere Giedre Kriaučionyte-Vosyliene laukiant spektaklio „Virimo temperatūra 5425“ premjeros.

Teatro bendruomenė taikomąjį teatrą laiko mėgėjiška veikla, nes ji įtraukia neprofesionalus. Bet požiūris pamažu keičiasi.

Man labai patinka mano darbo sritis, matau joje milžinišką potencialą.