Anksčiau slėpdavau esanti Milkevičiūtės ir Grigoriano dukra. Šiandien noriu būti jų tęsėja ir atsiminimas.
Teatras Lietuvoje, mano manymu, savo emociniu krūviu nėra lengvas, labiau perversiškas.
Štai jūs sakote, kad žiūrovų akyse susiklostė romantizuotas aktorės Mainelytės paveikslas, ir aš tuo džiaugiuosi.
Visą gyvenimą puoselėjau viltį rasti režisierių draugą, kuris mane suprastų, su kuriuo kartu dirbtume, kartu statytume.
Jeigu vien tik užsidarai, krenta kūrybingumas ir produktyvumas; o jeigu per daug išeini į viešumą – irgi negerai, išsisklaido energija.
Mano darbo pradžia paprastai būna chaotiška, griebiuosi visko, kas po ranka. Tačiau ilgainiui atsiranda aiškumas.
Kai manęs klausia, ar „Ugnies maldos“ atsirado dėl to, kad reikėjo, aš atsakau, kad jos atsirado dėl to, kad norėjau daryti tai, kas man įdomu.
Toldama nuo herojinių vaidmens traktuočių, ji ieško būdų, kaip kuo aštriau savyje apčiuopti žmogaus pažeidžiamumą.
Visą mano gyvenimą teatrą keitė kinas, ir atvirkščiai. Net aktyviai dirbdama kine stačiau ir spektaklius. O laikas labai greit bėga.
