„Balkonas“ nėra buitinė-psichologinė pjesė. Jame telpa ir poetiškumas, ir psichologiškumas, ir absurdas, ir utopija, ir siurrealizmas.

Noriu atkreipti dėmesį, kad režisieriaus-pedagogo uždaviniai dažniausiai būna kitokie nei režisieriaus.

Pokalbis su režisiere Karolina Žernyte apie „Pojūčių teatro“ principus ir žiūrovus, tampančius spektaklio dalyviais.

Pokalbis su režisieriumi Gintaru Varnu: „man atrodo, kad kur kas įdomiau, kai teatre yra magijos”.

Kartais genialios idėjos gali rastis ir skurde, tačiau amoralu tuo spekuliuoti politinėse diskusijose, kaskart iš naujo keliant klausimą apie kultūros ir meno pridėtinę vertę.

Kokios idėjos, siekiai ir tikslai, kokia teatro perspektyva, jaučiant atsakomybę istorijai, tradicijai, dabarčiai ir ateičiai?

Teatrą aš suprantu ir jaučiu kaip tam tikrą laisvės oazę, galimybę išsilaisvinti iš kompleksų, iš savo tapatybės, patirties, proto, išminties.

Šokis yra sveika ir ekologiškai teisinga profesija – ji moko sveikai maitintis, prižiūrėti savo kūną, būti harmoningu žmogumi.

Turbūt istoriškai jau taip susiklostė, kad lietuvio mitologema yra dvigalvė. Viena vertus, esame didvyriai, kita vertus, esame didvyrių tauta, kurią visi engia, t. y. esame aukos.