Aktorė Jovita Jankelaitytė sukūrė vaidmenis spektakliuose „Dievas yra DJ“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, 2015, OKT), „Timonas“ (rež. Gudmonaitė, 2016, LNDT), „Oidipo mitas“ (rež. Gintaras Varnas, 2016, LNDT), „Bestuburiada“ (rež. Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė, 2016, LNDT), „Junas Gabrielis Borkmanas“ (rež. Varnas, 2017, Jaunimo teatras) „Trans Trans Trance“ (rež. Gudmonaitė, 2017, OKT), „Natanas išmintingasis“ (rež. Varnas, 2017, NKDT), „Trijulis aukštyn kojom“ (rež. Kriaučionytė-Vosylienė, 2018, LNDT), „Riešutų duona“ (rež. Aidas Giniotis, 2018, Keistuolių teatras) ir kt. Už Chajos vaidmenį Varno spektaklyje „Getas“ (2018, NKDT) apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“.
Kokios temos teatre ir aplinkoje Tau atrodo aktualios?
Yra daug svarbių temų. Tačiau būtent teatras tam tikra prasme iškelia į pirmą planą svarbiausias temas ir pasiūlo naujų. Priverčia jas analizuoti ir gilintis. O kai tai darai, jos tampa reikšmingos ir svarbios. Tarkim, viena tokių temų yra lytiškumas ir laisvė būti savimi. Pamažu žengiame tolerancijos link, bet iki visiško išlaisvėjimo mūsų dar laukia ilgas kelias. Prisipažinsiu, kad iki pradedant statyti spektaklį „Trans Trans Trance“ neturėjau aiškios pozicijos šiomis temomis, buvau neutrali, paklusau aplinkos brukamai nuomonei. Nieko nežinojau apie translyčius asmenis ir nelabai gilinausi į jų problemas. Maniau, kad susidūrusi su tokiais žmonėmis pasijusiu mažų mažiausiai nejaukiai, nes neturėjau jokios asmeninės bendravimo patirties. Tai ko verta tokia nuomonė? Ogi nieko. Tada pamažu pradėjau analizuoti ir kreipti dėmesį į dalykus, kurie anksčiau buvo visai nepažįstami, bet ilgainiui tapo įdomūs ir svarbūs. Neutrali nuomonė kartais blogesnė už neigiamą, nes ji „jokia“, ji neegzistuoja. O tai gali tapti galingu manipuliacijos ginklu tiems, kuriems tai paranku.
Spektaklis „Trans Trans Trance“ - ketvirtas jųdviejų su režisiere Kamile Gudmonaite bendras darbas. Kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas?
Tai režisierė, kuria labai tikiu. Viskas prasidėjo, kai mudvi dar mokėmės Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kamilė pasirinko režisuoti ištrauką iš Vytautės Žilinskaitės pasakos „Kelionė į Tandadriką“. Tai buvo mūsų kūrybinės kelionės pradžia. Gerai atsimenu, kad tada pajutau, jog galiu pasitikėti šiuo žmogumi, o man tai be galo svarbu. Taip užsimezgė ryšys ir noras kurti kartu.
Po to prasidėjo spektaklio „Dievas yra DJ“ kūrybinis procesas, kupinas atradimų. Manau, šis spektaklis buvo per anksti „nuimtas“, nes kaip tik dabar jis būtų skambėjęs dar stipriau. Jame pynėsi fikcija ir realybė, tikrovė ir vaidyba, kai nebeatskiri, kur tikrasis pasaulis, o kur reklama. Toliau ėjo „Timonas“ pagal Williamą Shakespeare´ą. Būtent tada, kai buvo statomas šis spektaklis, supratau, kad su režisiere susikalbame mintimis, pajutau, kaip dirbdamos kartu tampame vienu kumščiu.
Naujausias mūsų bendras spektaklis - ,,Trans Trans Trance“. Susitikusios aptarti diplominio darbo ir svarstydamos, kokią temą ir medžiagą galėtume rinktis, supratome, kad norime sukurti spektaklį apie moteriškumą. Keturios stiprios Gintaro Varno vaidybos ir režisūros kursų moterys pradėjo dirbti kartu. Iš pirminės moteriškumo idėjos kilo daugiau temų ir nepastebimai pradėjome kelti sau klausimus, kur yra lyties ribos ir ar jos iš viso egzistuoja, ką reiškia jaustis moterimi, bet būti vyru. „Trans...“ buvo dar vienas etapas, per kurį supratau, kad galime viena kitai prieštarauti. Be to, buvo sunku atsiverti asmeninėmis temomis, jei ne garsiai, tai bent sau pačiai. Teatras pareikalauja visa tai analizuoti iškeliant į paviršių. Buvo ir konfliktų, ir sunkių akimirkų, bet labai džiaugiuosi, kad kartu įveikėme visas kliūtis. Aš didžiuojuosi savo ,,Trance...“ moterimis.
Kiek kurdama vaidmenį remiesi savo patirtimi?
Esama tokių patirčių, kurias gali panaudoti teatre. Bet, pavyzdžiui, spektaklyje „Getas“ vaidinu žydaitę, per Antrąjį pasaulinį karą patekusią į getą ir kiekvieną minutę balansuojančią ant gyvenimo ir mirties slenksčio. Tokios patirties neturiu, bet tai nereiškia, kad negaliu jos susikurti vaizduotėje. Teatre viskas įmanoma. Mėgstu šitą procesą ir gerbiu režisierių Varną už tai, kad leidžia aktoriui pamatyti, kiek daug skirtingų galimybių atsiveria kuriant naują vaidmenį. Kurdami ,,Getą“ vykome į ekskursijas Vilniaus ir Kauno getuose su gidais, analizavome istorines knygas, susitikome su tais, kurie išgyveno per Antrąjį pasaulinį karą ir turi unikalią savo gyvenimo istoriją. Tai sukūrė palankią dirvą fantazijai skleistis ir ieškoti teatrinės tiesos. Turbūt nemažai vietos čia užima ir asmeninė intuicija, kaip vidinė navigacija, reikiamu metu padiktuojanti teisingą kryptį.
Kaip teatre ir apskritai gyvenime pasireiškia žmogiškumas?
Teatre žmogiškumo išraiška yra pagarba. Pagarba režisieriui, partneriams, scenai, medžiagai, su kuria dirbi, budėtojui, paduodančiam raktą ir palinkinčiam gražios dienos. Pagarba sau pačiam, ištikimybė savo vertybėms ir vidiniam pasauliui. Pagarba žmogui, priimant jį tokį, koks jis yra. Būtent tai išlaisvina ir leidžia pačiam nieko nevaidinant būti savimi ir kurti atveriant sielą. Žmogiškumas - tai sąmoningas veiksmas, kuris tikriausiai pasireiškia buvimu čia ir dabar, o jo pagrindas yra pagarba.
Kiekvienas savyje turime ir žmogiškumo ir nužmogėjimo sėklas. Mumyse nuolat vyksta gėrio ir blogio kova. Didžiausias žmogiškumo išbandymas - ribinės situacijos. Dar prieš peržengiant kokią nors ribą reikia pasirinkti. Ir būtent šiuo pasirinkimu turime galimybę arba pakilti aukštyn, arba kristi žemyn. Nors kartais pasiekę dugną galime iš naujo įvertinti savo vertybes ir kažką savyje pakeisti.
Ar teatre peržengi savo ribas?
Tikrai taip, ir tai vienas svarbiausių mano tikslų. Bet teatre ribų peržengimas nėra tas pats, apie ką kalbėjome prieš tai, turint mintyje žmogiškumą ir nužmogėjimą. Čia ribų peržengimas turi kitokią prasmę. Teatre, kai peržengi savo ribas, patenki į nežinomybės erdvę. Kai pavyksta tai padaryti, manyje gimsta aktorinis azartas surasti ką nors naujo ir netikėto sau pačiai bei savo personažui. Apima entuziazmas kurti iš vidaus, jaučiant kiekvieną įkvėpimą ir iškvėpimą. Po tokių teatrinių įvykių supranti, kad tavo galimybės neribotos, o žodis ,,ribos“ išvis neegzistuoja, nes tu gali būti kuo tik nori.
