„Sūnus“ primena antikinę tragediją, kurioje viskas jau seniai nulemta, tačiau iki pranašystės išsipildymo dar stebime herojaus kančias, žmogiškus sprendimus ir bandymus išlikti.

1920 m. prasidėjo profesionalusis Lietuvos teatras. Nedaug tada būta rašiusiųjų, bet jie budėjo prie kiekvieno Valstybės teatro spektaklio, tirdami, ar čia tautinis menas, ar turės naudos visuomenei.

Cherish Menzo yra konceptuali kūrėja, ypač Vakarų scenos meno lauke ją vertina už spektaklių intelektinį gylį. Jį apčiuopti nėra sunku „Jezebelėje“, o „Darkmatter“ jis išnyksta dar spektaklio pradžioje.

Mūsų visuomenės neįgalumas dėl karo, antropoceno, žmogaus teisių priverčia į spektaklyje veikiančius nihilistus, nors ir keliančius atmetimo reakciją, žiūrėti su keista pagarba.

Nors jungti šiuolaikybę su folkloru, statyti bei griauti sienas, šlovinti paprasto darbininko balsą ir kvestionuoti demokratiją nėra originalu ar negirdėta, CARCAÇA visa tai padaroma gaiviai ir įkvėptai.

„Orfėjas“ yra išskirtinai stilingas spektaklis, kuriame aktorių manieros, kostiumai, scenografijos detalės ir net vaizdo projekcijos skoningai dera tarpusavyje.

Atsižvelgiant į Artūro Areimos kūrybą, neretai apibūdinamą kaip aštrią ir provokatyvią, spektaklis „Dviejų Korėjų susijungimas“ nuosaikus, be ekscesų, pabrėžiantis humaniškas vertybes.

[Apie spektaklį „Bėgūnė“.] Žiūrovai turi galimybę sekti šiuolaikinės aktorės šiuolaikinę istoriją, kurios tikslas – ne papasakoti, o tik asmeniškai suvokus ją „grąžinti“ žiūrovams.