Apie beveik laimingą meilę

Ridas Viskauskas 2005-12-19 Literatūra ir menas, 2005 12 16

aA







Ramunė Čekuolytė
„Menų spaustuvės“ Vilniuje veikla gruodį – ypač intensyvi. Suskaičiavau: turėsiu čia apsilankyti 7 vakarus (mažos formos dramos ir šokio spektakliai, pjesių pristatymai). Retas solidus teatras per mėnesį pateikia tiek naujienų! Susiformavo net savotiškas aistruolių klubas, kuris mieliau renkasi ne ištaigingas teatrų sales (raudonų kilimų fojė, koketiški veidrodžių atspindžiai, brendžiukai ir saldūs pyragaičiai bufete, vakariniai kostiumai), o kamerinę salytę be ypatingų patogumų. Žinoma, ne komfortas svarbu, o teatrinis netikėtumas, nenuspėjamumas: nepažįstami režisieriai, neįprastos aktorių sudėtys, nauji veikalai...


Gruodžio 6 d. čia buvo vaidinama Ramunės Čekuolytės pjesė „Bukareštas. 1968“ (pagal Konstantino Serovo ir Ivano Vyrypajevo kino scenarijų). Pasak „Menų spaustuvės“ informacijos, R.Čekuolytė Vilniaus dailės akademijoje baigė kostiumo dizainą, o dabar Maskvoje studijuoja kino scenarijaus rašymą. Tad režisūros mokyklos požiūriu ji – tarsi „tabula rasa“ (nieko nežinau apie jos ligšiolinę teatrinę patirtį...). Bet spektaklis – tikrai nemėgėjiškas: sukurtas įtaigus tragikomiškas veikėjų pasaulis; subtiliai žaidžiama teatro sąlygiškumu, stilistikomis, retroelementais; įdomūs aktorių vaidmenys. R.Čekuolytė pati sukūrė ir scenografiją, kostiumus, pasitelkė teatrinį grimą (Žaneta Jasiunienė), videomeną, šviesos dailininką (Marius Selevičius), kompozitorių (Ignas Juzokas), tad spektaklis – kaip reta visavertis.


Dar prieš vaidinimą žiūrovai nuteikiami neįprastam vyksmui – jie pavaišinami maža „grušovicos“ taurele. Scenoje – 4 objektai (2 pakylos, tachta, kabantis „tiltelis“); apie juos ir grupuoja režisierė keistus, tarsi iš Marquezo prozos atkeliavusius personažus. Meilė, kriminalai ir istorijos retrospekcija – pagrindiniai spektaklio „pastoliai“. Nors pjesės veiksmas vyksta sovietų Rumunijoje, bet R.Čekuolytė videovaizdais, kostiumais ir rekvizitu apeliuoja į bendrą žmonių, išgyvenusių tuos laikus, atmintį: mirga vadų portretai, paradų fragmentai, besišypsantys eitynių dalyvių veidai... ir skurdo detalės, baimės atmosfera.


Susitinka du seni draugai, „verslo partneriai“ – žudikai, mylintys tą pačią moterį: gudrus kaimietukas Mikajus (puikus Daliaus Samarako vaidmuo: kokios reakcijos, koks „kiblumas“ bendraujant su scenos partneriais!) ir neva „aristokratas“ baro šefas Ivanis (Ridas Jasiulionis). Jų dialogas nevienaprasmis, veiksmingas, daugiaplanis – ir meistriškai parašytas, ir šauniai suvaidintas. Juodu ne tik rungtyniauja, kuris daugiau auksinių žiedų gali įsigyti, bet ir grumiasi, kam turėtų priklausyti mažakalbė Liučija, viena dejone visas emocijas išreiškianti vaikelio besilaukianti jauna moteris (Gintarė Latvėnaitė; pirmą kartą scenoje teko matyti aktorės ir jos kuriamo personažo tapačią fizinę būklę). Nors grumtynės dėl moters – psichologinės, „daugiapakopės“, vienu metu jos virsta „rusiška rulete“...
O ką myli Liučija? Kai tarpusavyje šito neišsiaiškinę vyriokai tiesiai ima klausinėti Moters, ji atsako: „Jei reikia, tai myliu...“ Komizmas – beribis. Ir graudumas – ne vien dėl to, kad finale ji prie smilkinio prideda revolverį...


Režisierė grakščiai žaidžia žanrais: ironišką melodraminę spektaklio gaidą ji derina su trileriu (vyrukų scenos su Jono Šarkaus – įbauginto ir savimi pasitikinčio – Kurjerio scenomis; Kosto Smorigino įgarsinta dalykiška Instruktoriaus komanda, ką ir kaip nužudyti...). O kur tarsi iš 7–8 dešimtmečių filmų nužengusios Aldonos Vilutytės „fatališkos“ Moters vyrukų gundymo scena, jos mėginimas pažeminti scenoje neromantizuojamą nėščiąją! (Nedažnai teatre regi taip dėmesingai sukurtus kostiumus, šukuosenas, grimą ir rekvizito detales, kurios padeda išryškinti personažų portretus.)


Taigi – viltinga jaunos režisierės Ramunės Čekuolytės paraiška. Ar sakytumėt priešingai, „gausiai“ tą vakarą „Menų spaustuvėn“ susirinkę teatrų vadovai ir prodiuseriai?..

recenzijos
  • Mūsų (ne)tobuli vaikai

    Viena yra iš arti matyti patyrusius profesionalus, visai kas kita – jaunus atlikėjus. Kitoks jaudulys, žymiai plikesnė emocija, nesuvaidinti patogūs ir nepatogūs momentai. Scenoje pirmiausiai skleidėsi pati jaunystė ir ją patyrusiųjų gaivališkumas.

  • Trylikos galia

    „Sesėse“ daug grožio, jautrumo ir tikro žmogiško artumo. Norėtųsi, kad su kiekvienu nauju rodymu šis artumas įgytų dar tvirtesnę choreografinę formą, o jaunosios šokėjos – daugiau sceninės laisvės.

  • Į sociologinį žemėlapį įspraustas popierinis miestas

    Tačiau kyla klausimas: ar kontekstualizavimas iš tiesų praturtina spektaklį „Pas mus šventė“, ar veikiau mėgina suteikti jam daugiau prasminio svorio, nei jis pats pajėgia sukurti?

  • Nėra namų be dūmų

    Šiek tiek žaismingu humoru apkaišytos realybės švelniai į vaikų pasaulį įpučia režisierė Jūratė Trimakaitė spektakliu „Namai namučiai“. <...> Tai jautrus ir atidus spektaklis vieniems mažiausių žiūrovų, kuris neapsiriboja vien pasakiška laime.

  • Būdravimo laikas

    Žilvino Vingelio režisuotame spektaklyje „Naujasis nuomininkas“ ryškus atsiribojimo, izoliacijos, pabėgimo nuo tikrovės absurdo į grynosios fikcijos, vaizduotės, fantazijos, sapnų pasaulį momentas.

  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.