Statant operas dažnai dėmesys sutelkiamas į stambius muzikos ir veiksmo blokus, kurie tarsi kreipia į kitus lygmenis, kitokius išgyvenimus, o čia drįsčiau kalbėti apie supsichologintą, sužmogintą Wagnerio operą.

Jau tampa dėsniu, kad mūsų naujoji režisūra Lietuvos teatrų scenose elgiasi su klasikinės dramaturgijos kūriniais panašiai, kaip naujieji lietuviai vairuoja visureigius.

Jauno lenkų dramaturgo Michalo Wałczako pjesė „Kelionė į kambario vidų“ sulaukė neįtikėtinai dosnaus ir laimingo likimo šiuolaikiniame Lietuvos teatre.

Spektaklio kūrėjai siekia šokiruoti, papiktinti žiūrovą, pažadinti stereotipų nuslopintą mąstymą. Bet publikai nejučiomis kyla klausiamas – ar taip jau malonu įsijausti į infantilumo būseną?

Naujasis Beno Šarkos galvosūkis – „Kas lieka, kai nieko nelieka“. Jau yra manančių, kad tai – labiausiai socialinis Šarkos spektaklis.

Strindbergo ir Koršunovo išpažintis Klaipėdos dramos teatre tapo dvasine akcija, leidžiančia naujai pažvelgti į kai kuriuos reiškinius, šiuo metu būdingus visam lietuvių teatrui.

„Bučiuok mane, Keit“ – ne tik muzikinė istorija, pasakojanti apie artistų trupės peripetijas, bet ir puikus žaidimas.

Grįžtant namo, šalia Vilniaus dailės akademijos grafitais nuteptų sienų pulkas jaunų skustagalvių negarsiai pasimėgaudami dainavo: „Vivat Adolfas Hitleris…“