 |
| Valkirijos su kiek butaforiškais deglais |
Mitinis kompozitorius Richardas Wagneris. Mitinis jo keturių muzikinių dramų ciklas „Nybelungo žiedas“. Mitinis režisierius Eimuntas Nekrošius.
Germanų ir skandinavų mitologija, kompozitoriaus interpretuota jo paties tekstais ir genialia muzika. Filosofuoti linkusi visų meno šakų jungtis scenoje – didžioji Wagnerio siekiamybė. Taigi jo garsusis „Gesamtkunstwerk“ – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Kovo 10-ąją čia išvydome ir išgirdome „Valkiriją“, antrąją „Nybelungo žiedo“ dalį. Jos muzikinis vadovas – lenkų dirigentas Jacekas Kaspszykas, perėmęs Modesto Pitrėno parengtą interpretaciją ir ją artinęs prie savo vizijos.
Vyraujanti „Valkirijos“ pasakojimo rimtis gaivina muzikoje slypinčių etinių vertybių simboliką. Gėriui atstovauja švytintys, orūs ar net savaip sakrališki motyvai, blogiui – tamsūs, sunkiasvoriai, nerimastingi. Dirigentas juos skulptūriškai ryškino, darniai įtraukdamas į gyvą orkestro garsų ir dainavimo tėkmę, visą ilgą vakarą išsaugodamas budrų muzikinės dramaturgijos nervą. Orkestro garsai jautriai reagavo į tai, kas vyksta dramoje. Džiugu, kad toji nelengva pusiausvyra šiame spektaklyje buvo pasiekta.
Karžygį Zygmundą įkūnijo skambus amerikiečių tenoras Johnas Keyesas. Vienaip jis niuansavo atviraširdišką pasakojimą Zyglindai, kitaip jo didžiulė energija prasiveržė veikiama pavasario nakties ir mylimos moters artumo burtų. „Valkirijos“ Zyglinda neslepia užsimezgančio jausmo meilužiu tampančiam broliui. J.Keyeso kraštietė Amanda Mace įtikino turinti puikių galimybių išraiškingu sopranu tai išreikšti.
Klausytojai patyrė ir kamerišką interpretuotojų subtilumą, ir kai kuriems šios muzikinės dramos epizodams tinkančią galingą balso jėgos skalę. Niekur (pasigėrėtinai!) nebuvo priartėta „prie ribos“. Vladimiras Prudnikovas sėkmingai rado „grėsmingo boso“ spalvų, išsyk apibūdinančių Zyglindos vyrą, baisuoklį Hundingą. Orkestras leitmotyvu sudrumstė idilę, kūrė tragedijos nuojautą.
Antrą veiksmą pradeda Votanas – dievų ir žmonių tėvas. Šiam personažui prabylant pirmiausia tikrini, kiek jame slypi emocinės ir psichinės jėgos, susitapatinančios su R.Wagnerio muzika. Tylutėlės frazės kartais itin aiškiai kalba apie personažo vidinio pasaulio lobius. Su jais siejasi ir balso atspalviai, kurių interpretuojant R.Wagnerį per daug nebūna.
Tokius lūkesčius puikiai pateisino švedų bosinis baritonas Andersas Lorentzsonas – jau nuo pirmosios scenos su valkirija Brunhilda, savo mylimiausia dukterimi. Premjeroje šį vaidmenį kūrė Nomeda Kazlauskaitė-Kazlaus. N.Kazlauskaitės dainavimą ir veiksmus priimi, jiems pritari, bet labiau protu negu širdimi.
Muzikos tėkmėje pasigėrėtinai organiška atrodė Laimos Jonutytės sukurta aikštingoji deivė Frika (Votano žmona, namų židinio globėja). Sakytum, natūraliai išvešėjo jos balso energetika, visur tikslingai naudojama dėl meninio rezultato.
Gaivalingoje aštuonių valkirijų scenoje – kas nepažįsta šio išplėtoto Brunhildos motyvo, kurį kartais vien orkestras efektingai atlieka – išvydome Vilmą Mončytę, Juliją Stupnianek, Joaną Gedmintaitę, Almą Buzaitę, Aistę Širvinskaitę, Ievą Prudnikovaitę, Ligitą Račkauskaitę ir Eugeniją Klivickaitę.
Buvo džiugu matyti, kaip E.Nekrošiaus teatro bruožai darniai jungiasi į muzikinę realybę. Režisierius kaip visada savitai įprasmino dialogo partnerių bendravimą, jų būsenų dialektiką bei charakterių bruožus. Jo Brunhilda įdėmiai klausosi Votano išplėtoto pasakojimo apie tai, kas nutiko praeityje, jo atviravimo. Režisieriai šio puikaus epizodo prisibijo.
 |
| Kazlauskaitės dainavimą ir veiksmus priimi, bet labiau protu negu širdimi. |
E.Nekrošius randa savitą būdą tokius epizodus ne tik garsais „įspausti“ į klausytojo atmintį. Jo metaforos – tai drastiškos, tai švelnios. Raitų valkirijų pulko nesitikėjome, jo ir nebuvo. Bet ar su pririštais ant nugaros gremėzdiškais deglais, senamadiškai išpuoštos ir „subutaforintos“ jos atitinka režisieriaus estetiką?
Spektaklio kostiumus kūrė Nadežda Gultiajeva, scenografiją – Marius Nekrošius. Mačiusiems puikius šio scenografo darbus „Valkirijos“ scenovaizdžiai pateikia nemenką staigmeną. Lyg ketinta sugrįžti į R.Wagnerio laikų vizualią „gausybės estetiką“.
Tiesa, formos, čia kitokios. Vienos turi simbolio prasmę, kitos – neįspėjamos, galbūt šiaip dekoratyvios. Tarpusavyje svetimos. Geriau, kai tie spektaklio objektai praretėja, nes jiems „suėjus krūvon“ verčiau nuleisti akis, kad nematytum R.Wagnerio „Gesmtkunstwerk“ griūties, kurią dar skatina ir vis kintančiomis spalvomis apšviečiami debesys.
O finalo scenografinės „grožybės“! Kaip galėjo taip nutikti?
