Algirdo Latėno režisuota premjera „Slaptoji dviratininkų draugija" sukelia daug minčių, dauguma jų - apie tuštumą Jaunimo teatre. Po Jaunimo teatro premjerų iš kritikų pusės pasigirsta neigiami atsiliepimai. Tai toli gražu nėra kažkoks mistinis nusiteikimas prieš teatrą ar jo kolektyvą, tiesiog faktas, kad reputacija pelnoma ne veltui.
Kitas dalykas - dar likusi publika, kuri yra užsiauginta ir šiuo metu apimta stagnacijos. Keista ir nesmagu girdėti tokius jos pasisakymus: „Gal ir gerai, ateini, atsisėdi ir viskas kaip prieš 20 metų". Kaip ir kodėl tai gali būti gerai? Juk čia kalbame ne apie nostalgiją, o jei ir taip, - tikrai ne Dalios Tamulevičiūtės ir Eimunto Nekrošiaus laikui.
Šeima nėščia nuo savo sapnų
A.Latėno pasirinkta dramaturgo Olego Bogajevo pjesė „Slaptoji dviratininkų draugija" pasakoja apie statistinę rusų šeimą, kurios įprastas gyvenimas staiga apsiverčia aukštyn kojomis, kiekvienam šeimos nariui pastojus nuo savo sapnų. Trylikametė dukra (Jonė Dambrauskaitė), Mama (Rasa Marazaitė), Tėvas (Andrius Bialobžeskis), Seneliai (Dalia Morozovaitė, Sergejus Ivanovas) ir net Katinas (Simonas Storpirštis) tampa viena gražia nėščiųjų šeima.
Jie vis bando aiškintis, kaip tai galėjo įvykti, kaip jiems dabar gyventi, kur sutalpinti ne tik būsimus kūdikius, bet ir namuose nesustojančius lankytis sapnus-apvaisintojus. Periodiškai pasirodantys Giedriaus Arbačiausko kuriami skirtingi personažai, atrodytų, vaizduoja visą aplink esančią sistemą, kuri nepriima, klaidina ar (pasak režisieriaus) slapčia valdo žmonių gyvenimus.
Koks bejėgis pasirodo režisierius, apsiėmęs statyti šią absurdo pjesę, toks bejėgis pasijunti bandydamas vertinti spektaklį. Būtent tuo momentu supranti, kad nusivylimą kelia ne spektaklis, o pats Jaunimo teatro gyvavimo ir darbo absurdas bei jo vadovo požiūris.
A.Latėnas nesiūlo savo sprendimo, koncepcijos, o tiesiog pasakoja pjesės siužetą, prasminės vietos lieka neakcentuotos. Iš esmės visas spektaklis laiko publikos dėmesį pavienėmis komiškų situacijų idėjomis.
Sąlyga atsirasti absurdui
Atrodo, režisierius ignoruoja scenografo Gintaro Makarevičiaus atliktą puikų darbą. Scenografija - pusiau realaus, pusiau matomo buto - pasaulio modelio - vaizdas. Pagrindinė veiksmo aikštelė, įrėminta tapetuotomis sienomis, realistiškai vaizduoja sovietinio buto svetainę su langais ir balkono durimis.
Virš jos, į keturias dalis išskaidytame ekrane matome tiesiogiai transliuojamus vaizdus iš miegamojo, koridoriaus, tualeto ir virtuvės, kurie įrengti čia pat scenoje, už kambario sienos. Tokiu sprendimu scenografas ne tik suteikė daugiaplaniškumo, praplėtė tiek fizinę, tiek idėjinę veiksmo vietas, bet ir užčiuopė realaus ir nerealaus kontrastą, kaip sąlygą atsirasti absurdui.
Šio momento nepastebi režisierius, nuo pat spektaklio pradžios imdamasis „daryti absurdą". Finale aktoriai įspraudžiami į tariamo absurdo rėmus, kuriuose gali kurti tiktai tiesmukiškus šaržus. Dalis iš anksto nufilmuotų vaizdo klipų, meluoti neleidžiančios kameros dėka apnuogina faktą, jog vaidinamose scenose nėra gyvybės.
Ir nors būtų galima išskirti Rasos Marazaitės personažo gyvybę, Simono Storpirščio kruopščiai ir nuotaikingai kuriamą vaidmenį, tačiau tiek jų ar kitų aktorių darbas, tiek galimas vertinimas netenka prasmės. Viską nustelbia jau minėta paties spektaklio tuštuma, idėjos nebuvimas.
Kur dingsta kūrėjo pozicija?
Jau chroniška liga tampa režisierių aiškinimas, kodėl pasirenkama vienokia ar kitokia medžiaga: „Nes šiandien ir pas mus taip yra". Tačiau scenoje išvystame ne šiandieną, bet Kažką ir Kažkur, o jau jungtį susigalvokite patys. Kur dingsta kūrėjo, kaip mąstytojo pozicija?
A.Latėnas - ne tik režisierius, bet ir teatro vadovas. Jaunimo teatre suburta neprasta kūrybinė komanda bejėgiškai sukasi amatininkų darbuose, vis rečiau įkvėpdama gyvybiškai svarbaus tikrosios kūrybos oro.
