Audronė Žigaitytė
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre penktadienį įvyko Richardo Wagnerio operos „Lohengrinas“ premjera. Tai, kad po pirmojo spektaklio galima įsigyti bilietų ir į šeštadienio, ir - dar daugiau laisvų vietų - į sekmadienio spektaklius, rodo, jog R. Wagneris Lietuvoje dar nėra mėgstamas, suprantamas ir pripažįstamas. Ar padėtis pasikeis po šio pastatymo, geriausiai parodys laikas. Svarbiausia, matyt, tai, kad vis daugiau Lietuvos muzikų, nuo kurių priklauso svarbiausioji - muzikinės dramos perteikimo dalis, atranda, pripažįsta ir pamilsta šį muzikiniais garsais sudėtingiausias aistrų peripetijas perteikiantį genijų.
„Lohengrine" R. Wagneris pirmą kartą ryžtasi visos kelias valandas trunkančios dramos veiksmą apriboti trumpa koncepcijos teze: besąlygiškas tikėjimas ir pasitikėjimas, absoliuti meilė. Jai atskleisti tarnauja Gralio mitas (paslaptis) ir simboliai. Pirmiausia - gulbė.
Matyto pastatymo kontekste labai įtaigiai (programėlė, švieslentė) peršamas gulbės įvaizdis. Reginyje mitologinę gulbę atstoja lėktuvas ir parašiutas - juo iš dangaus nusileidžia Lohengrinas.
Tačiau kokia paslaptis, taip svarbi R. Wagneriui, lieka „Lohengrine“? Lėktuvu galima atskristi iš bet kurios žinomos, suvokiamos, aplankyti pasiekiamos valstybės.
Taip priartindamas, supaprastindamas klausytojui vyksmą, iš tikrųjų režisierius Andrejas Žagaras nutolina operos suvokimą. Viena, kai operos esminiu konfliktu tampa mitologinio vardo paslaptis ir kelias valandas apie ją kunkuliuojančios taip pat mitologinių prasmių įgaunančios aistros, ir visai kas kita, kai konfliktas subuitiškėja realioje terpėje. Pažeidžiama R. Wagnerio dramaturgijos esmė grįžta bumerangu: ne viename pastatyme jau teko patirti, kaip sutrumpinta R. Wagnerio muzika pailgėja, supaprastinta koncepcija - virsta beprasme, nesuprantama.
R. Wagneris savąsias muzikines dramas sukūrė tobulai. Ir norint jas statyti, reikia stengtis ne jas „tobulinti", o suprasti, pageidautina - ir pajausti.
„Lohengrinas" prasideda nepaprasta įžanga, kurioje pirmą kartą didysis muzikinių dramų kūrėjas ryžosi atskleisti visą operos koncepciją keliuose partitūros puslapiuose. Maža to, jau pirmuose keturiuose taktuose genialiai paprastai, bet taip, kaip iki jo nerašė niekas, R. Wagneris suformulavo ir tai, apie ką iki jo muzikos garsais nekalbėjo niekas: šventojo Gralio muzikinę išraišką.
Šiandien, žinoma, galime filosofinius traktatus rašyti, skaityti, pasakoti apie įvairiausių laikų Gralio temos interpretacijas. R. Wagneris priverčia tai pajausti.
Absoliučioje tyloje aukštajame registre plevenantis smuikų akordas gyvas: styginių virpesiui gelmę suteikia mediniai pučiamieji tam, kad jie nuskrietų dar aukščiau ir ištirptų nebūtyje. Realiai nekintančiai (stovinčiai) harmonijai R. Wagneris suteikia dramaturginį vyksmą.
Šie keturi taktai - visos muzikinės dramos kodas, sprendinio raktas. Judėjimas, vyksmas ramybės būvyje. Per trumputę operos kontekste įžangą Lohengrinas nusileidžia atlikti kilnią misiją ir, patyręs išdavystę, išnyksta vėl ten, kur nesiekia nei mūsų supratimas, nei jausmai.
R. Wagneris gal ir nekūrė režisūrinio teatro, ko, kaip galima spręsti iš jo ikipremjerinių pasisakymų, ilgisi režisierius A. Žagaras, bet sukūrė neribotas erdves fantazijai. Jo muzika privalai besąlygiškai patikėti kaip tuo Lohengrinu ir neklausinėti nei kilmės, nei vardo. Tiesiog mylėti. Ir nesistengti priartinti nei prie klausytojo, nei prie mūsų beprotiškus tempus pasiekusio kasdienio gyvenimo. Kur kas svarbiau sustoti, susimąstyti ir pajausti.
Tačiau jau toje taip svarbioje operos koncepcijai įžangoje kaip tik nurimti ir įsiklausyti neleidžiama. Tarsi apsėsti būtent nuo R. Wagnerio būsenų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre mus atitolina ir choreografas Krzysztofas Pastoras, nusprendęs, kad „Tristano„ įžangai visavertiškai suskambėti trūksta baleto batelių kaukšėjimo, ir dabar A. Žagaras. Konfliktuodamas su muzikos ramybe jis pirmyn-atgal sukinėja prastai nufilmuotus miesto vaizdus, siūlydamas mums ne muzikos klausytis, o spręsti rebusą: kokį miestą, kokius objektus matome. Ir taip „drąsiai“ režisierius elgiasi su visomis puikiomis veiksmų įžangomis, matyt, pritrūkęs vaizdų juos kartodamas prieš kiekvieną veiksmą. Net keista, bet taip dar ir pabrėždamas savo abejingumą muzikai - juk muzikos būsenos kinta!
Bet tiek to. Pamirškime R. Wagnerį. Pamirškime ir „Lohengriną".
Šiame pastatyme jūsų pavargusioms nuo kompiuterio akims bus tikra atgaiva. Ramios, šviesios scenografijos ir kostiumų spalvos, gražūs žmonės. Tiesa, ir vėl - kaip jau daugelį dešimtmečių - scenoje matome statišką reginį. Net milžiniškos kolonos (pasak režisieriaus, - aliuzija į Vilniaus arkikatedrą) emocijoms stiprinti juda ant ratukų. Legendos sklinda apie kaimyninės Baltarusijos nacionalinės operos scenos mašineriją, ja kuriamus fantastiškus ir fantastinius reginius muzikai perteikti. Sako, prieš kelerius metus ir mūsų teatre tos pačios vokiečių firmos įrengta nė kiek neprastesnė. Įdomu, kada patirsime jos galimybes?
Solistų sudėtis žadina pasididžiavimą Lietuvos vokalo mokykla. Kiek jų jau išvažiavo, o gerai dainuojančiu vis dar yra ir yra! Sandra Janušaitė (Elza), Inesa Linaburgytė (Ortrūda), Dainius Stumbras (Telramundas) ir Tadas Girininkas (Karalius Henrikas) - pagrindiniai vakaro herojai. Kiekvienas jų vertas pagyrų - dainavo, vaidino, judėjo scenoje kaip prašė muzikos vadovas, režisierius, choreografė.
Lohengrino vaidmenį atliko svečias iš Vokietijos tenoras Ferdinandas von Bothmeris. Programėlėje pristatoma, kad solisto repertuare ypač svarbūs Wolfgango Amadeaus Mozarto ir Gioachino Rossini operų tenoro vaidmenys. Matyt, ir mes būtume labiau svečio dainavimu susižavėję girdėdami jį W. A. Mozarto ar G. Rossini operoje nei R. Wagnerio daugiau metalo ir jėgos balse reikalaujančioje Lohengrino partijoje.
Tad šiandien ir džiaugtis, ir liūdėti galime, kad mūsų vagneriškasis tenoras Vaidas Vyšniauskas Modenos Luciano Pavarotti teatre dainuoja Otelą (galėjome stebėti ir tiesioginę operos transliaciją internete) G. Verdi operoje.
Kaip visuomet gerai premjerai chorą paruošė Česlovas Radžiūnas.
Muzikinis pastatymo vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas pasižymi precizišku partitūros žinojimu ir gebėjimu tiksliai perteikti viską, kas joje užfiksuota. Bet mūsų pagrindinio valstybės teatro akustika kelia papildomų reikalavimų dirigentui. Dėl to mieliau klausausi R. Šerveniko kitose salėse.
Telieka pridurti, kad spektaklio režisieriui, Latvijos nacionalinės operos generaliniam direktoriui A. Žagarui talkino kolegos iš Latvijos scenografas Reinis Suhanovas, kostiumų dailininkė Kristine Pasternaka, choreografė Elita Bukovska, vaizdo projekcijų dailininkė Ineta Sipunova ir šviesų dailininkas Kevinas Wyn-Jonesas iš Didžiosios Britanijos.
