Man sako, kad tekstas apie spektaklį vaikams mažytėje salėje bus įdomus tik trisdešimčiai žmonių. Bet Šarūno Datenio „Mergaitė su degtukais" išbandė tiek naujų dalykų, kad kūrybinė grupė yra kaip nardytojai po teatro užutėkius, kuriuose dar niekas nesižvalgė, nerizikavo, nepaklydo ir nesusižeidė. O jie patyrė ir naujumo euforiją, ir riziką, ir galbūt žaizdas, ką žinai.
Jie - jauni „Lėlės„ teatro aktoriai Šarūnas Datenis, Karolis Butvidas ir Imantas Precas su muzikos autoriais Severija Janušauskaite ir Vytautu Leistrumu. Jų idėja - daryti spektaklį pagal Hanso Christiano Anderseno pasaką „Mergaitė su degtukais“, kurio vaidinimą čia pat patys filmuos ir rodys ekrane, ir tai bus nebylus lėlių filmas, kuriamas žiūrovų akivaizdoje. Jie patys darė dekoraciją, butaforiją, lėles, su kuriomis vaidino, o žiūrovai matė vaizdą scenoje ir vaizdą ekrane tuo pat metu.
Premjera „Menų spaustuvės" Kišeninėje salėje įvyko. Kamerinėje scenoje žiūrovų jau laukė miniatiūrinis miestelis. Keli didesni viešieji pastatai (spėju - rotušė, baras, lentpjūvė), keli daugiaukščiai gyvenamieji namai, skulptūra aikštėje, Kalėdoms papuošta eglė. Net šiukšliadėžės nepamirštos, nes pagrindinė herojė - našlaitė, benamė, ji tose dėžėse ieškos maisto, kai visas miestelis su vaišėm, šokiais ir fejerverkais pasitikinės Naujus metus.
„Menų spaustuvė„ jau antrą kartą atvėrė savo „Atvirą erdvę“ lėlininkui ir muzikantui Šarūnui Dateniui. Jo interaktyvus, „Auksiniu scenos kryžiumi„ įvertintas „Gaidelis pinigautojas“, manau, garantuoja ir susidomėjimą antruoju darbu. Principas „vaidinsime kartu„ galioja abiems. Nes „Mergaitei su degtukais“ taip pat reikia artistų iš publikos. Tik šįkart - vien „ponų", ir užtenka trijų dėdžių ar tėčių, nes ekrane reikia parodyti abejingų praeivių dideles kojas. Gal kita publikos dalis įsijungs vėliau?
Aktoriai pažadėjo „gyvą kiną„ ir pademonstravo, kad jų kamera tikrai filmuoja gyvai: čia susirinkusi publika gali pamojuoti sau iš ekrano. Viskas. Pasiruošta. Aktoriai nusiauna batus, užsitraukia ant galvų gobtuvus, pritupia už namukų ir prasideda „pirmasis Lietuvoje lėlių ir gyvo kino spektaklis“.
Namukuose užsidega šviesos, kamera iš arti rodo, kas už langų. Kas - žmonės savo butuose su atpažįstamais santykiais (vakarienė, barnis, šokis) ir daiktais (lova, šaldytuvas, ant kurio ranka užrašyta „Snaigė„). Viename didžiųjų pastatų pjaunamos malkos. Rotušėje vaišėmis nukrautas didelis stalas, nes - Naujų metų išvakarės. Bare - melancholiška dainininkė su nušiurusia plunksna ir lūpomis „širdute“.
Lėlytės mažutės, gal pieštuko ūgio. Ekranas išdidina jų gyvenimus. Tik pati Mergaitė, kuri gatvėje pardavinėja degtukus yra didesnė, beveik sulig eglute, ir tai suprantama - pagrindinė herojė. Prieš žiūrovų akis vyks jos drama, čia jos paskutinės gyvenimo valandos.
Šauniai sugalvota, kad į „gyvą filmą" įsiterpia kelių dešimtmečių senumo namų kinas: ten irgi šventinis vakaras, eglutė, vaišės, šilta, tėvai šoka, vaikai išsivynioja didžiules dovanas; arba vasara su mama prie jūros... Tos archyvinės kronikos - neva Mergaitės sapnai, kai ji užsidega degtuką ir ima svajoti. Nors čia gal greičiau mamų ir tėčių, netgi senelių vizijos, jos nostalgiškos ir ne sovietinės, o iš geresnio gyvenimo. Degtukas užgęsta, vizija baigiasi ir kamera vėl filmuoja, o ekranas rodo žmogelius, kurių šventes matome pro langus ir kur Mergaitei patekti nelemta.
Ir kaip čia atsitiko, kad Nauji metai miestelyje atėjo, spektaklis pasibaigė, o Mergaitės likimas liko nepastebėtas, nors kamera filmavo ją ant rotušės laiptų nebejudančią, apsnigtą, su greta išmėtytais degtukais? Keistas efektas. Kodėl nieko neįvyko, nors visą pusvalandį artistai ir lėliukai judėjo, ekranas juos rodė, muzika grojo, konfeti šaudė, o pro mažą mergaitę ėjo didelės ponų kojos, simbolizavusios, ką ir turėjo simbolizuoti?
Kaip įdomiai jie sugalvojo, kaip daug padarė - tą visą miestą su smulkiausiomis interjerų detalėmis ir judančiais žmogeliukais! Kokie jie pastabūs, šmaikštūs, kruopštūs ir moka kurti šventės, miestelio atmosferą. O Mergaitės istoriją ten ėmė ir ištirpdė. Matyt, pasitikėjo Andersenu - jo juk viskas parašyta, žinoma, kelioms kartoms skaitoma ir sekama, pagaliau ir ne pirmą kartą inscenizuojama.
Bet Anderseno nėra tarp spektaklio kūrėjų, rašydamas jis nesprendė teatrinių lygčių. Literatūros kita kalba, teatre ta pati istorija pasakojama kitaip. Šitame konkrečiame spektaklyje šventinis vyksmas už langų visiškai nustelbė Mergaitę ir jos niekam nereikalingus degtukus. Gal tai ir yra koncepcija? Ir toji melancholiška dainininkė apytuščiame bare Naujų metų naktį - tarsi Mergaitės su degtukais parafrazė, jos biografijos variantas? Gal. Nesu tikra, kad to nesusigalvojau po spektaklio. Bet dainininkės vaizdas finaliniuose kadruose ir jos niūrus niūrus dainavimas leidžia taip manyti.
„Lėlės„ teatre vaidinamos „Baltos pasakos“ pagal tą patį Anderseno kūrinį ir dar pagal „Eglutę„, kurią po Kalėdų išmeta ir užmiršta. Pjesę parašė ir režsisavo Nijolė Indriūnaitė, baltas karpinių dekoracijas ir šešėlių scenografiją sukūrė Aušra Paukštienė. Andersenas savo siužetų tikriausiai neatpažintų, bet Nijolė Indriūnaitė iš jų išlukšteno ir savo spektakliu atsargiai ištarė, kad žmogus mirtinai sušąla, kai nejaučia kito žmogaus šilumos, ir jeigu saugome sau brangius žmones, išdrįskime sakyti jiems „myliu“.
„Ir tikrai neužtenka / Šitą žodį žinoti - / Tam, kad šventė ateitų, / Reikia jį dovanoti".
Tiesą sakant, jeigu Šarūno Datenio spektaklis vadintųsi ne „Mergaitė su degtukais„, o „Nauji metai N miestelyje“, jokio mergaitės motyvo jam netrūktų. Ir tada galime prirašyti daugiau magiškųjų „jeigu".
Jeigu tas spektaklis būtų kuriamas ne kukliomis „Menų spaustuvės„ projektų lėšomis, o maždaug „Walt Disney Company“ struktūrose, dekoracijas darytųsi ne trys artistai laisvu nuo darbo „Lėlės" teatre metu, o visas dailininkų ir meistrų cechas, ir tada filmuojant pro langus nesimatytų simpatiškas mėgėjų vargas - lėliukai, it darželio vaikų pamokėlėse nulipdyti ir papaišyti, kartono lakštai su išpjaustytomis vagomis lėlėms judėti pirmyn atgal...
Jeigu spektaklio autoriai prieš vaidinimą rengtų kūrybines dirbtuves su būsimais tos dienos žiūrovais ir drauge meistrautų, jų sukurti žmogeliukai kartono interjeruose būtų dar smagesnis reginys: atėjom, patys padarėm, patys ir pamatėm, kaip visa tai veikia scenoje ir ekrane. Čia jau nuotykis, ir lėlių, ir gyvo kino, ir vienybės teatre patirtis.
O kokiai patirčiai, išskyrus „matau, ką filmuoja", rinkomės į premjerą?
