Antroji Nacionalinio Kauno dramos teatro 95-ojo sezono premjera, įprasminanti šūkį „Istorija - naujai!„ - tai dar vienas aštuntojo dešimtmečio pradžioje statytos pjesės sugrįžimas į sceną. Tiesa, atstatyti „Barborą“ šiemet ėmėsi tas pats režisierius Jonas Jurašas, o 1974 m. sukurtos „Biografijos: vaidinimo„ Vytautas Čibiras imtis nebegalėtų. Naujoji „Biografija: vaidinimas“ versija NKDT scenoje pateikia dvi naujienas - sugrąžina režisierių Gintarą Varną ir teatro istoriją.
Maxo Frischo pjesėje „Biografija: vaidinimas„ pasakojama mirštančio mokslininko (elgsenos mokslo specialisto) biografija, rodomi mėginimai ją perkurti, iš naujo suvaidinti (regis, šekspyriškai teigiant, kad visas gyvenimas - scena, o, jei jau vaidiname, prieš tai galėtume ir parepetuoti). Pagrindinis „biografijos“ veikėjas Kiurmanas, jei tik norėtų, gali dar kartą „atlikti" savo gyvenimą nieko nekartodamas. Režisieriui padedant, pirmiausia jis mėgina keisti susitikimą su savo antrąja žmona Antuanete. Svarbu su ja nebesusitikti, o jei susitiks, neleisti likti savo bute ir gyvenime. Visos kitos keistinos istorijos (o tokių - ne viena) taip ir lieka nepajudintos, nors režisierius vis siūlo tai daryti.
Dramaturgo pjesės moto atitinka Veršinino žodžius pirmame Antono Čechovo „Trijų seserų„ veiksme: „Aš dažnai pagalvoju: o jeigu taip pradėjus gyventi iš naujo, ir sąmoningai? Kad vienas gyvenimas, kuris jau nugyventas, būtų, kaip sakoma, juodraštis, o kitas - švarraštis! Tada kiekvienas iš mūsų, manau, pasistengtų pirmiausia nekartoti paties savęs...“ (vert. B. Sruoga). Šia idėja paremtoje pjesėje rodoma, kad, net ir gavus galimybę gyventi kitaip, pakeisti, ką tik nori, tai padaryti, vargu, ar pavyks. Profesorius Kiurmanas, net ir galėdamas rinktis, kaip gyventi, nuo kurios akimirkos pradėti iš naujo, kaip viską keisti, net su režisieriaus pagalba nieko naujo pasirinkti nesugeba. Žmogaus prisirišimas prie savo džiaugsmo, skausmo, kaltės ir (pa)žeminimo laimi.
Apie tokį negalėjimą keisti gyvenimo pjesėje pasakoma jau pačioje pradžioje - Antuanetei kalbant apie senovinį Kiurmano laikrodį su judančiomis figūrėlėmis: nors ir žinai, kas bus, vis tiek kiekvieną kartą lauki. Taip ir Kiurmanas, žinodamas, kad viskas vis tiek bus taip pat (t. y. Antuanetė liks, o jis pats po septynerių metų nuo jų susitikimo mirs susirgęs vėžiu), atsuka savo gyvenimą ir kaip laikrodžio figūrėlė kartoja tuos pačius beprasmiškus judesius.
Pagrindiniai biografijos „aktoriai" - intelektualai. Tačiau tai nei išlikusiame V. Čibiro televizijos spektaklyje, nei G. Varno premjeroje didelės reikšmės neturi. Nepaisant išsilavinimo, svarbiausi veikėjų gyvenimuose yra tarpusavio santykiai, meilė be atsako ir negalėjimas keisti - net ir turint galimybę. G. Varnas pagrindinius vaidmenis skyrė aktoriui Dainiui Svobonui, puikiai tinkančiam virškinimo ligomis sergančio, paliegusio mokslininko personažui (D. Svobonas tokiame vaidmenyje atrodo kur kas įtikinamiau, nei V. Čibiro pasirinktas Kęstutis Genys), Eglei Špokaitei - jaunai, žaviai aktorei, įtaigiai perteikiančiai Antuanetės leisvės troškimą, ir Sigitui Šidlauskui, sukuriančiam paslaugaus, nors ir negailestingai atviro Kiurmano gyvenimo režisieriaus paveikslą. Vilija Klėmanienė, Eglė Grigaliūnaitė, Gintaras Adomaitis ir Edgaras Žemaitis spektaklyje tampa režisieriaus asistentais, Kiurmano ir Antuanetės gyvenimo statistais, mokslininko praeities, rodomos dideliame ekrane, įgarsintojais.
Abu pjesės pastatymai ne itin skiriasi: ir V. Čibiro, ir G. Varno spektakliuose dominuoja tekstas, psichologinė vaidyba, labai panašiai išgyvenama gyvenimo krizė bei mirties baimė. Net ir vizualiai spektakliai panašūs. Tiesa, G. Varno variante repeticijos atmosfera sukurta įtaigiau. Čia įstumiami ir išstumiami baldai, režisierius ir asistentai-statistai sėdi prieš scenos pakylą, šonuose išrikiuoti stovai su kostiumais (scenografas Gintaras Makarevičius), o prie pianino vis prisėdantis E. Žemaitis ne vienoje scenoje įtaigiai nuobodžiauja neturėdamas ką veikti svetimoje biografijoje.
Bene ryškiausias skirtumas - režisieriaus vaidmuo. V. Čibiro spektaklyje labiausiai kenčiantys, svarbiausi yra Kiurmanas ir Antuanetė. G. Varno spektaklyje - pats režisierius. Jis iš dalies yra ir scenarijaus autorius, dirbantis su Kiurmano biografija, ir savotiška dieviška figūra, galinti atsukti laiką, padėti padaryti tai, kas neįmanoma. Net tada, kai Kiurmanas nesugeba pats nieko pakeisti, režisierius į pagalbą pasitelkia Antuanetę, galimybę keisti jos ir Kiurmano likimus perduoda jai. Tokį laiku bei biografijomis manipuliuojantį, nuoširdžiai savo veikėjus palaikantį režisierių norisi laikyti paties G. Varno alter ego.
Galvojant apie spektaklio visumą, o ne apie atskirus personažus, nesunku pastebėti, kad yra ir persistengta: visai nereikėjo iš vaizdo projekcijos į sceną nužengiančios balerinos, garso akcentų tarp scenų (užgrojančių itin garsiai ir primenančių ankstesnius G. Varno spektaklius), ekrane rodomų Miko Žukausko sukurtų Kiurmano biografiją iliustruojančių vaizdo projekcijų įgarsinimų (jie atliekami gyvai, tačiau be reikalo išsiskiria iš bendro spektaklio garsyno (kompozitorius Vidmantas Bartulis)) ar dailių, pjesėje atspindimą laikotarpį atkuriančių kostiumų (dailininkė Aleksandra Jacovskytė).
Vaidyboje taip pat pastebimas nereikalingas manieringumas. Dėl viso to spektaklis „Biografija: vaidinimas" tapo estetizuotas, psichologiniai aspektai vis atsidurdavo antrame plane, o intelektualiniam sluoksniui vietos beveik visai neliko. Vargu, ar galima ko kito tikėtis iš didžiojo lietuvių teatro esteto G. Varno: net statant socialiai, politiškai angažuotus spektaklius, režisieriui rūpi teatrališkumas, estetika (ne visada derantys su spektakliuose išsakoma socialine kritika).
Tačiau G. Varno režisuota „Biografija: vaidinimas„ - tvarkingas spektaklis, pakankamai geras psichologinio, literatūrinio teatro pavyzdys. Visiems, kaip ir G. Varnas, pavargusiems nuo socialinių temų, čia galima atsipalaiduoti: niekas nevers galvoti apie tolimas, nesuvokiamas, globalias problemas. Teatre karaliaus fikcija, su kuria galima tapatintis, „vojeristiškai“ stebėti, mąstyti apie savo ar kūrėjų biografijas. Kiti žiūrovai galės gailėtis išleidę pinigų teatrui.
