Teatro rinkoje visuomet yra spektaklių, kurie ateina tam, kad papasakotų istoriją. Jie elgiasi visiškai paprastai: ateina, papasakoja ir išeina. Gerai papasakotos istorijos mus veikia. Bet šiandien, kai teatras veržiasi į mus per būsenas, atmosferas, sapnus, vaizdinius ir poveikį kūnui, stebint vienos kėdės teatrą jau nori nenori kyla klausimas: ar tu, kuris atėjai tik tam, kad papasakotum istoriją, esi ką nors girdėjęs apie dabarties pasaulį? Ar tu gali tik tiek, nes tik tiek ir nori, ar nes tik tiek ir žinai? Jei prieš porą metų tokį klausimą dar būčiau priskyrusi išlepinto teatro gurmano fanaberijoms, šiandien jis jau skamba natūraliai ir paprastai: ar mes, kurie vadovaujamės idėja, kad scenai užtenka aktoriaus akių ir dvasios, iš tiesų jaučiame šiandienos pulsą ir specialiai jam priešinamės, ar priešinamės iš desperacijos, kad nejaučiame?
Labai tikiuosi, kad pulsą ir jaučiame, ir specialiai nerodome, kad jaučiame, kai galvoju apie Klaipėdos jaunimo teatro premjerą pagal Levo Tolstojaus apysaką „Kreicerio sonata“. Neturėčiau iš ją režisavusio Valentino Masalskio tikėtis ko nors kito, nei žmogiškumo-kaip-esmės: ir kaip aktorius, ir kaip režisierius, jis visuomet laikėsi aktorinio teatro principų. Ir tai jam ne tik tinka - daugelis mūsų mėgsta masalskišką teatro prigimtį ir į jo spektaklius eina pamiršti triukšmo. Pirmąkart Masalskyje užsimiršau 2006 metais, spektaklyje „Aš, Fojerbachas“. Nuo to laiko jį tokį ir nešiojuosi - tai metalinio šuns, žmogaus ir tylos teatras.
Recenzijose niekada nepasakoju spektaklių siužetų - lig šiol nesuprantu, kodėl tai daroma. Bet šis teatras ateina papasakoti istorijos, todėl istoriją reikia pristatyti. Spektaklis „Kreicerio sonata“ - tai jauno vyro monologu pasakojama atidi buvusių santykių analizė. Nuosekliai apžvelgdamas savo santuokos istoriją, Pozdnyševas (aktorius Simonas Lunevičius) suka žmonos neištikimybės link. Tai - argumentas, kodėl jis ją nudūrė. Tai - visada viskam argumentas, ypač Tolstojaus pasaulyje. Simono Pozdnyševas visą spektaklį sukinėjasi aplink stalą - kuria ilgą etiudą su stalu ir kėde. Ko daugiau reikia istorijai papasakoti? Tiesa, ten pat dar yra baltai užklotas pianinas, žinoma, būtinai patefonas. Stalą supa įšviesti kambario kontūrai (scenografė Renata Valčik) - suprask, tai kambarys. Ir štai - istorija prasideda kambaryje, prie stalo, istorija čia pat ir baigiasi, niekas niekur tolėliau ir nenueina. Deja, bet nenueina įvairiomis prasmėmis: nei fiziškai, nei psichologiškai, nei filosofiškai, net meniškai, - niekaip. Kodėl?
Reikia suprasti, kad „Kreicerio sonata“ yra drama apie vyrą ir moterį, kurią visi mes mokame mintinai net jos neperskaitę - tiesiai iš savo gyvenimų. Gal dėl to šią istoriją ir labai įdomu, ir labai neįdomu girdėti. Istorijoms, kurių nujaučiame kiekvieną mintį, būtina arba pirmą planą perkonstruojanti režisūrinė koncepcija, arba aktoriaus virusas, kažkas, kas iškreiptų tikėtiną eigą ir pridėtų šioms istorijoms anomalijos, stichijos, beprotiškumo, kažko.
Lig šiol žymiausias „Kreicerio sonatos“ Pozdnyševas buvo aktorius Albinas Kėleris, Panevėžio J. Miltinio dramos teatre, Sauliaus Varno pastatyme, sukūręs pilnakraujį švelnumo ir karštligiško blaškymosi pozdnyševišką mitą (iš šio spektaklio, beje, į klaipėdietišką variantą gražiai perėjęs Pozdnyševo užklojimo staltiese motyvas). Klaipėdos jaunimo teatro aktoriaus Simono Lunevičiaus pristatomoje Pozdnyševo figūroje - daugiau tvarkos, atsargumo, buvimo savo vietoje. Jis lyg ir karščiuoja, bet su saiku, lyg ir dega, bet kažin. Ir štai galiausiai supranti: jo temperatūra, su visa meile, yra trim šeši ir šešios, ir būtent tai iš jo atima galimybę tapti anomalija.
O jei tai ne anomalija, jei tai paprasta nelaimingos meilės kančia ir šaltu protu atlikta žudiko išpažintis, tuomet nežinau, ar šiuolaikinė scena pasiruošusi priimti tokią - vieno dugno, esu kas esu ir nesu kas nesu - „Kreicerio sonatą“. Bijau, kad nelabai. Bijau ir dar vieno - kad šiai scenai jau per sunku matyti tokį žvilgsnį į moterį: taurių blizgintoją, staltiesės klojėją, stalo dengėją. Čia Ji dar gali juoktis į taktą vyriškiems pamąstymams, gali kilnoti patefono adatėlę, žinoma, kaip emancipuota moteris, gali rūkyti, groti pianinu ir dėvėti sukneles apnuogintais pečiais, dargi nešioti palaidus plaukus. Ironizuoti nenoriu: iš tiesių labiausiai tenoriu matyti Vaivą Kvedaravičiūtę gyvą, o ne schematišką. Kaip įvairovę, o ne kaip toną. Noriu, kad ji juoktųsi kur nori, o ne kur pasakyta. Kad ji būtų ne vienspalvė fatališka vilioklė su penkiais vaikais (čia prieštaros nėra), o pilnatviška asmenybė, mąstantis visuomeninis kūnas, nesvarbu, kad miręs, svarbiausia - visoks.
Visą spektaklį laukiau, kol kažkas prasiverš, nes situacija iš tų, kurios negali neprasiveržti. Teisingai, yra scena, kur Pozdnyševas nutraukia nuo stalo žmonos ką tik kruopščiai užklotą staltiesę ir tranko ją (staltiesę, ne žmoną) į grindis. Bet kai suvoki šios žmogiškosios dramos gylį ir sunkumą, kai iš tiesų įsileidi šią istoriją, - kad jau ji atėjo, - į vidų ir kulminacijai tegauni staltiesės uždaužymo aktą, supranti, kad šis teatras yra atvirukinis, šie jausmai - sceniniai. Tai ko aš noriu iš teatro? - klausite jūs.
Atsakysiu paprastai: noriu D A U G I A U. Ir norėti galima. Tiek trumpai.
Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba
