Rugsėjį Lietuvos rusų dramos teatre stebėjau Jernejaus Lorencio spektaklį „Eichmannas Jeruzalėje“, lapkritį - Vladimiro Gurfinkelio „Atminimo maldą“. Abu truko po 3 valandas 30 minučių ir abu kalbėjo apie antisemitizmą. Abiejuose buvo po vieną pertrauką, abu erzino, abiejų pabaigos pervėrė kiaurai. Tiesa, rugsėjį teatras dar buvo nešildomas - žydų temai tas kraupus šaltis, dangstymasis paltais labai tiko. O lapkritį jau buvo šilta, patogu, smagu net: „Atminimo maldoje“ šitaip daug juoko, visi juokėsi. Nors irgi žydai, irgi išvarymas, irgi amžinos gyvenimo pamokos ir didžiosios tiesos. Tik geografija visai kita. O žmonės tarytum tie patys.
„Sirenose“ viešėjęs kroatų spektaklis „Eichmannas Jeruzalėje“ užsiiminėjo neekspresyvia, lėta ir neįtraukiančia įvairių Holokausto šaltinių analize - prisiminimų, filmų perpasakojimu, artefaktų tyrinėjimu, kuriuo, regis, niekas net nenorėjo nieko sudominti - tiktai nagrinėti. Suvokimas, kas čia vyksta, atėjo tik pabaigoje, kurioje artefaktais tampa patys aktoriai, kurioje Dado Ćosićiaus dokumentinis herojus pasakoja, kad lig šiol - nors gyvena XXI amžiaus urbanistinėje realybėje - vis dar jaučia bado baimę. Dado pasakoja supratęs, kad šita baimė - ne jo, o ankstesnių jo giminės kartų, kuriose buvo ir iš bado miręs, bet į Holokausto sąrašus pamirštas įrašyti kūdikis. Būtent tada per visą kūną perbėgo suvokimas, ką su mumis padarė šis spektaklis: ilgai marinęs ir kėlęs erzulį, galiausiai privedė prie žmogaus, kurį stebėjome tris valandas ir kurio nematėme. Nes buvome pasiklydę analizėse. O pamačius žmogų, spektaklis išsisprendė, ir tada jau baigėsi per greitai.
Vladimiro Gurfinkelio „Atminimo malda“ renkasi kitą kelią - spektaklis be galo ekspresyviai reprezentuoja gyvenimą, imituoja istoriją, o analizę palieka žiūrovams. Svarbiausias tikslas čia - sutirštinant spalvas parodyti žmogiškumo įvairovę, sukurti fikciją, kurioje nuaidėtų istorinis žydų tautos vargas. Būtent vargas: Grigorijaus Gorino pjesėje - paprastų žmonių paprasti džiaugsmai ir mažiau paprasti vargai. Paprastas kaimo pienininkas, paprastos penkios dukterys, išblaivinimo galią turinti žmona ir dienos kaimo realybėje, į kurią po švenčių, po šokių ir dainų, užeina žydų valymo šmėkla.
„Atminimo malda“ - ilgas (ir per ilgas), išsamus (ir per išsamus), lėtas, žmogiškas ir gyvenimo pilnas anų laikų atvirukas, kuriame visomis prasmėmis labai justi tie anie laikai. Tačiau ilgainiui suvoki, kad žmogui, kaip jausminei būtybei, iš tiesų jokie laikai neegzistuoja (žmonės visais laikais vienodi), ir šia prasme spektaklis prilygsta žmogiškumo enciklopedijai. Kas čia gražiausia - tai gili rusų tautos kultūros impresija ir rusų literatūrai būdingo epiškumo maniera, kurioje atidžiai žvelgiama į vienoje geografinėje platumoje gyvenantį būrį žmonių. Viename kūrinyje spėjama ir užaugti, ir susituokti, ir pagimdyti, ir numirti, o kiekvienam herojui būtinai tenka po solo partiją - visi čia sudėti taip, kad nė vieno neišimsi. Spektaklio siužetas daugiasluoksnis, žmogų priartinantis prabangiai ilgais pokalbiais ir bėgančio gyvenimo laiko tėkme, visų vestuvėmis ir visų nelaimėmis, deja, drauge ir pojūčiu, kad visko čia per daug. Laikas ir kita prasme tampa spektaklio priešu: nuolat kamuoja mintis, kad kūrinys pamiršęs apie šiuos laikus ir gyvena visiškai izoliuotai, neturi ryšio su realybe ir nekuria šiandienos. Veikiau - kuria kažką, ką vadiname vakar, kas yra užsidaręs stiklainyje ir užsuktas dangteliu. Tai yra tikra postdraminio teatro antitezė - ir kaip tik dėl to, kad spektaklis preciziškai atitinka kanoną ir griežtą draminę laikyseną, čia jautiesi tarsi išsviestas iš šiuolaikinės realybės ir grąžintas į tai, kas buvo prieš.
„Atminimo maldoje“ man gražiausia - kiek šaržuota aktorių kūno motorika, kurioje režisierius užkoduoja ryškiausias jų savybes. Spektaklis labai choreografiškas, jame įdomu stebėti pačius kūnus, jų raišką. Ir čia neturiu minty šokių su dainomis, kurių spektaklyje taip pat yra, - ne: turiu minty vaikščiojimą, gręžiojimąsi, kūprinimąsi, tiesimąsi, visa tai, kas sukuria kasdienių kūnų autentiką. Judėjimas kaip migravimas nežinant krypties nuolatos kartojasi ir spektaklio vizualizacijose (vaizdo projekcijos - Natalijos Naumovos): vis eina ir eina milžiniški šešėliai su lagaminais, aukštos moterys baltais apdarais, žmonės, paprasčiausi žmonės su vaikais. Eina į priekį, neturėdami tikslo nueiti. Tik turėdami priežastį išeiti - nes yra išvaryti. Šia vizualia mintimi spektaklis ir pradedamas: paskui pienininką Tevjė rikiuojasi vis daugiau žmonių, kurie tepaeina žingsnį, kitą, ir sustoja, susigūžia, nusisuka, atsigręžia. Tarsi sustoja tam, kad stebėtų save laikmečio situacijoje; o šalia - lyg apsimesdami prieš stabtelėjusį ir atsisukusį Tevjė, kad gyvenimas eina toliau, kad viskas gerai, kad visi tik prie visų glaustosi ir tikrina, ar rikiuotėje niekas nepasimetė. Šitą kūnų architektūrą ryškina ir spektaklio šviesos - Jevgenijaus Kozino šviesa kuria išnykusiųjų paveikslą. Nuotraukos, kurioje jau nebėra gyvųjų, pojūtį.
Tačiau scenoje visi labai gyvi (yra net gyvas paukštis!), labai charakteringi. Tų visų čia labai daug - spektaklis primena nesiliaujantį klegesį, amžinai pilną trobą, rusišką balių su begaline kostiumų ir šukuosenų įvairove. Man įdomiausi - Viačeslavo Lukjanovo Tevjė ir Valentino Novopolskio Menachemas. Lukjanovas vaidmenį kuria iš ramybės ir susitelkimo būsenų, iš gerų akių ir smulkių veido mimikos piešinių. Novopolskis - iš vidinio siautulio. Kartais atrodo, kad Valentinui galima ir visai neduoti vaidmens tūrio - jis vis tiek dega, jo kūnu vis tiek teka elektra. Net kai pogromo metu kažkas, užsivyniojęs galvą, viena koja basas per sceną ritasi keturiomis, vis tiek supranti, kad tai jis. Šis aktorinis kūnas atpažįstamas ne iš vaidmens, o iš stiklą lydančios vidinės energijos.
Daugelis mūsų turbūt žino aliumininio dubenėlio jausmą. Juk žino? Šis spektaklis man - kaip aliumininis dubuo, kurio įvaizdis naudojamas ekrane, kuris virsta ir paprastumo, ir istoriškumo, ir vargo epitetu. Lagaminai, kurių čia yra visur ir visada, kaip išvarytos tautos simbolis - pabodęs ir nuspėjamas, o būtent tas dubenėlis ima viršų savo estetine raiška ir išryškina pagrindinio herojaus - pienininko Tevjė - personalijos esmę. Tai paprastas kaimo žmogus, į kurį telpa visos vaikų sriubos ir visų nepamaitintų žydų svajonės apie įprastą buitį, virtuvines problemas. Todėl kai vyksta žydų pogromas, kurio įspūdžiui sukurti nuo vestuvinių stalų slysta dubenys, - rodosi, kad nuo stabilaus paviršiaus staiga nukrito šimtai pienininkų. Šimtai tokių Tevjė, kurie moko mus paprasčiausiai mylėti savo vaikus ir džiaugtis sūriu, kurio dar turi.
Pernelyg elementaru šiems sudėtingiems laikams? Vargu: pandemija mus prie to sugrąžino. Žinoma, gaila, kad sugrąžino, ir, žinoma, mums pasirodė, kad tai žingsnis atgal. Ir taip - iš tiesų atgal. Viskas spektaklyje persisunkę šiuo atgal jausmu. Ir tik pačioje pabaigoje, kada atsiveria scenos giluma ir iš ten liete išsilieja geltona šviesa, į kurią vėl be jokio tikslo pradeda slinkti pavaryti žmonės, apima šiandienos jausmas: užlieja teatras kaip būsena, kuriai sukurti nebereikia žodžių ir amžinųjų tiesų - užtenka eiti į geltoną siaubą, užtenka netyčia užkliudyti dubenėlį ir išgirsti tylų Holokausto din dilin.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
