Šis „Traviatos” pastatymas lauktas ir trauks nemažai klausytojų. Norisi tikėti, jog „suveikė” supratimas, kad su tradicija atsisveikinti nereikėtų.
Mūsų vakarietiška logocentrinė kultūra, kurioje kūrinį buvo priimta ne patirti kartu su kūrėju, o veikiau analizuoti ir suprasti, galiausiai paskatino postmodenistinių tendencijų atsiradimą su joms būdingu polinkiu į jusliškumą ir kūniškumą.
Šeštadienio vakaras buvo gausus tiek spektaklių kiekiu, tiek įspūdžiais; gerbiu žmones, sugebėjusius sukurti formą, į kurią galėtų bent iš dalies tilpti toks neaprėpiamas ir sunkiai žodžiais nusakomas turinys.
Penktoji Naujojo Baltijos šokio 09 diena buvo išimtinai skirta lietuviškam šokiui. Meninės mūsų šiuolaikinio šokio būklės prognozės džiūgauti pagrindo kol kas nesuteikia.
Sereikiškių parke aplink aptvertą pievą būriavosi žmonės. Spėliojo, kaip čia įvyks eilinis padoraus lietuviško meno gerbėjų papiktinimo aktas, panašus į vamzdžio-arkos atsiradimą Neries pakrantėje.
Stebėti šokį gali būti ne tik malonumas, bet ir nemažas psichinis ir fizinis išbandymas – tą patvirtino ketvirtoji Naujojo Baltijos šokio 09 diena, oficialiai pradėjusi festivalio festivalyje – „France Danse Vilnius” – programą.
Trečioji festivalio diena buvo labai konceptuali, bet tuo pat metu turėjo labai aiškią sąsają su antrąja – scenoje vėl matėme gyvūnijos pasaulio atstovus.
Šokis nuo senų laikų buvo šeimyninis verslas – nuo pat XVIII a. pabaigos Europoje, taip pat ir Lietuvoje gausu buvo keliaujančių prancūzų, italų šeimų, rengiančių pasirodymus su šokio, cirko ar akrobatikos elementais.
Susidariau savotišką, nors gal nelabai tikrovišką vaizdą apie „keistoką” skandinavišką humorą. O štai vakar jis nepasirodė nei keistas, nei savotiškas. Juokiausi visą vakarą.
