Šis egzistencinis klausimas tikriausiai iškyla kone visiems šiuolaikinio šokio kūrėjams, bent jau daugumai tų, kuriuose matome svečiuojantis jau kelioliktą kartą rengiamame Naujojo Baltijos šokio festivalyje. Trečioji 2009 metų festivalio diena šios dilemos taip pat neišvengė - o kai kurie žiūrovai neišvengė klausimo, kas yra šokis ir kokia prasmė vakarų vakarus leisti susitikus su juo ar jo antrininkais akis į akį.
Po racionalios skandinaviškos įžangos pasirodę italai kalbėjo barokinių kontrastų ir prieštarų kalba, organizuotas ir išbaigtas šokio figūras palikdami savo sumanymų paraštėse. Šokis nuo senų laikų buvo šeimyninis verslas - nuo pat XVIII a. pabaigos Europoje, taip pat ir Lietuvoje gausu buvo keliaujančių prancūzų, italų šeimų, rengiančių pasirodymus su šokio, cirko ar akrobatikos elementais. „Dewey Dell“ trupėje susibūrę Castellucci šeimos atstovai pristatė spektaklį „à elle vide“, kurio įvaizdžiui teko garbė tapti šiųmetinio festivalio ženklu. Efektinga figūra su baltą straublį primenančia skrybėle įtaigiai palinkusi žvelgia iš festivalio afišų ir programų ir lyg sirena vilioja į aklinai juodą erdvę, kurioje spindi raudonai išrašyti festivalio pažadai.
Galbūt tai, o greičiausiai giminystė su Lietuvoje gerai pažįstamu Romeo Castellucci, į Menų spaustuvę priviliojo gausybę odisėjų, kurie dažnai linkę aplenkti šiuolaikinio šokio salas. Plūstančias žiūrovų minias reguliavo pasiaukojančios festivalio savanorės, gyva grandine ir savo kūnais saugančios šventą šokio linoleumu padengtą scenos dangą.
Antplūdžio, tikriausiai, buvo galima laukti, ir pelnytai nubausti buvo tie, kurie iš anksto nepasirūpino vietomis atsisėsti. Akreditacijos kortelės, nors dosniai didelių išmatavimų, neužteko pasikloti ant žemės, galiausiai, ir pasikloti nelabai buvo kur, tad raudono gaidžio ir balto skorpiono (Teodora ir Agata Castellucci) dvikovą teko stebėti iš atokaus salės šono ir daugeliu neabejotinai vertingų sumanymo niuansų (kaip kad programoje minimo scenos apipavidalinimo) nepavyko pasimėgauti.
Apokaliptinės Demetrio Castellucci muzikos fone spurdantis raudonas gaidžio kūnas negailėjo energetinių išteklių, bet subtiliausi kretėjimo, purtymosi, drebėjimo niuansai išradingumu neprilygo rafinuotoms skulptūriško kostiumo formoms. Palengva į sceną įsėlinantis skorpionas šokiu save ir žiūrovus vargino gerokai mažiau, nors buvo sukurta ir įsimenančių vaizdinių, artimų tiems, kurie spektaklį pristato reklaminėje medžiagoje.
 |
| Iš juodo kombinezono išsineriantis baltas Leonardo Dianos kūnas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Plastiškumu, vaizdinių įvairove - nors ir ne tokia prašmatniai rafinuota - lūkesčius pranoko antrasis italų pasirodymas - choreografo Leonardo Dianos sukurtas ir atliekamas „Į šviesą“. Šokiu čia vadinti energingi, iš pirmo žvilgsnio lyg ir nekontroliuojami judesiai pažeme ir ant žemės, nesiekiant nugalėti jos traukos ir kuriant duetą su vaizdais mirgančioje (programiškai ar atsitiktinai - sunku pasakyti) projekcijoje šmėžuojančiu antrininku, savuoju „alter ego“, įkvėpimo ieškančiu ir gyvai atliekamoje pučiamųjų muzikoje, ir schematiškoje, į mechaninius garsus redukuotoje „Gulbių ežero“ melodijoje.
Spektaklio vaizdų ir reikšmių visumą geriau pajusti ir įsisavinti padėjo Naujojo Baltijos šokio vadovo kilniai užleista tupėjimo vieta - todėl beveik komfortiškai buvo galima stebėti, kaip palaipsniui iš juodo kombinezono išsineriantis baltas kūnas plastiškai juda melsvame šviesos rūke (šis sprendimas retai kada nepasiteisina, reikia tik mokėti jį tinkamai dozuoti) ir netrukus ištirpsta akinamai nušvitusioje mirguliuojančioje projekcijoje. Tiesa, pro ausis prasprūdo Gertrude Stein poezija - bet ją buvo galima pajusti kietų, kapotų ir minkštų, persiliejančių judesių deriniuose.
