Maskvos J. Vachtangovo teatre įvyko Rimo Tumino statytos Antono Čechovo pjesės „Dėdė Vania” premjera. Spektaklio recenzijos pasirodė bene visuose Maskvos laikraščiuose. Siūlome skaitytojams keletą jų.
Viskas taip suderinta, jog nejučia pagalvoji, kad tai – Holivudo techninėmis galimybėmis sukurtas stebuklas, bet ne spektaklis, pastatytas sovietmečio statybos kultūros namuose, kuriuose dirba muzikinis teatras, likęs su prasčiausia šalyje scenos įranga…
Sėkmingas Jono Jurašo sugrįžimas į dramos teatrą skelbia rimtą naujojo lietuvių teatro sezono pradžią. Tai didelis iššūkis visiems teatrams.
Bendromis spektaklio autorių, kūrėjų ir atlikėjų pastangomis „Veronika” tapo dinamišku, plastišku sceniniu kūriniu, pakylėtu iki egzistencinio, metaforinio-filosofinio lygmens. Jis unikalus idėjų brandumu, gilus ir doras.
Dramos kūrinys gali būti iš kur nori ir iš kada nori, bet problemos privalo spręstis tik mūsų laike ir tik mūsų žmogaus širdyje bei galvoje.
Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko naujo Giedriaus Kuprevičiaus miuziklo „Veronika” premjera. Nacionalinį kūrinį matyti viename iš muzikinių Lietuvos teatrų – neeilinis įvykis.
Tęsiame atsiliepimų ciklą apie Vroclavo teatre Współczesny pastatytą Cezario Graužinio „Karalių Lyrą”.
Šių metų birželio 5 d. Vroclavo teatre Współczesny įvyko Cezario Graužinio spektaklio pagal Williamo Shakespeare´o „Karalių Lyrą” premjera. Spektaklis iškart susilaukė daug vertinimų. Pateikiame jo recenzijas.
Čechovas kaip lygtis arba Čechovas kaip žemėlapis neskamba nei novatoriškai, nei anachronistiškai, ir nėra už ką nei tos lygties, nei to žemėlapio „išmesti” iš sąlyginio, bet galingo „kanonų sandėliuko”. Ten juk galima rasti dar ne to.
