„Premjera” – vienas iš tų spektaklių, kurių reklama nustelbia patį pasirodymą. Reklaminėse nuotraukose sukurta bohemiška, siautulinga atmosfera liko choreografų nepasiekta.
Naują Gyčio Ivanausko teatro spektaklį „Premjera” galima palyginti su siaučiančia krize: jis pasirodė taip pat netikėtai, paliko nusiaubtą veiksmo vietą, bet, atėjus geresniems laikams, bus pamirštas.
Triukšmingos Rusijos teatro gastrolės užgožė visus rudeninio lietuviško teatro įspūdžius. Nieko keista, kad žiūrėdamas gerus užsienio spektaklius nevalingai imi nuogąstauti dėl saviškių…
Galima net būtų pasakyti, kad šis Eglės Mikulionytės sukurtas vaidmuo – tai puikiomis porcijomis suplaktas liūdesio, juodojo humoro, parodijos ir tragedijos kokteilis, suveikiantis kaip stiprus gyvenimo „afrodiziakas”.
Jono Jurašo „Dvejonė”, vaidinamas Mažojo teatro scenoje, patvirtina, kad tikras ir gilus psichologinis teatras niekada nemirs, nes svarbiausia jo figūra yra žmogus ir jo problemos, o kartu – artistas ir jo menas.
Lapkričio 11-12 d. „Menų spaustuvėje” debiutavo „Trupė liūdi” – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirtakursiai, vadovaujami Vlado Bagdono, Sauliaus Bareikio ir Cezario Graužinio.
Lapkričio 14-27 d. Maskvoje vykęs festivalis „Naujasis Europos teatras” (NET) šįmet pakvietė daug garsių vardų. Festivalį atidarė Oskaro Koršunovo spektaklis „Hamletas”. Siūlome keletą Maskvos teatro kritikų recenzijų.
Statytojai sukūrė miestietišką spektaklį, jo laikmetį apibrėždami finale rodomais dinamiškais kino vaizdais iš XX amžiaus pirmųjų dešimtmečių: judri miesto gatvė, rieda karietos, juda žmonių minios, galiausiai – publikos pilna milžiniška arena.
Reikalingi tokie ansambliški spektakliai trupei – kaip vienijanti kūryba, kaip teatro – šeimos pajautimas. Gražu (ir netikėta), kad režisierius lengvai rado bendrą sutarimą su aktoriais, suteikė jiems teatrinio žaidimo džiaugsmą.