Režisierius Cezaris Graužinis dramą „Viskas arba nieko” pats parašė ir pastatė. Spektaklis kartais primena ne visai išplėtotą absurdo dramą, kartais – tiesiog „cezario grupės” aktorių gyvenimo tęsinį.

Cezaris Graužinis spektaklį-žaidimą nagrinėja, narplioja, manipuliuoja juo, analizuoja teatrą kaip visuomeninį reiškinį, permąsto spektaklio kūrimo procesą ir, regis, tuo mėgaujasi.

Šilkas – gražu… Šilkas su dailiu piešiniu, subtilių spalvų. Šilko drabužiai, aprangos detalės dažniausiai skirti pasipuošti šventės proga, einant į viešumą. Šilkas – puošnus, bet nešildantis.

Vidurinė klasė Lietuvoje ilgai neturėjo savo teatro. „Duetai” mėgina priversti žiūrovą atkreipti dėmesį į save. Vilniuje dar sovietmečiu pastatytuose atgrasiuose VRM rūmuose sukurti visaverčio spektaklio beveik neįmanoma.

Spektaklyje „Bučiuoju, Oskaras” yra „cezario grupės” stiliaus ženklų. Tačiau visa tai tampa išoriniais atributais arba supaprastintomis anksčiau atrastos teatro kalbos citatomis.

„Atviro rato” trupė į sceną atvedė primirštą nuo Sauliaus Šaltenio dramaturgijos pastatymų praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio Jaunimo teatre nedidelių miestelių jauną žmogų.

Barokas ir baroko kultūra, regis, persmelkusi Gintaro Varno kūrybą. Pats ne kartą yra sakęs, kad norėtų pastatyti barokinę operą. „Vilniaus – kultūros sostinės 2009″ programos projektas „Baroko dialogai” suteikė šią progą.

Cezaris Graužinis šachuoja „Domino” teatrą, reikalaudamas apsispręsti, kurlink šiam sukti. Tarpinė būsena gali būti nepatogi išmokytam nemąstyti žiūrovui: tikėjęsis bukos komedijos, po „Oskaro” jis gali supykti. Arba – nustebti.