Artūro Areimos „(Ne)vykėlis” ir Gyčio Padegimo „Akmenys jo kišenėse” tiesiogiai ar metaforiškai kalba apie tai, ką reiškia būti savimi šiandien „vykėlių” privilegijuotoje gyvenimo imitacijoje.
.jpeg)
Knyga, vedanti dar nenuvalkiotu teatrinės kritikos maršrutu, juolab skirta turbūt reikšmingiausiam lietuvių teatro kompozitoriui, prašosi paimama į rankas ir, kaip paaiškėja beskaitant, – visai ne be reikalo.
Grįžtu į Eimunto Nekrošiaus „Vėlines“, dar kartą leidžiuosi į jų labirintą. Nacionaliniame teatre atsirado spektaklis, puikiai tinkantis jo misijai. Kas, jei ne nacionalinė scena turi pervertinti klasiką, kitaip ją nušviesti, nors ir lietuviška šviesa?
Nors Kauno senamiesčio sienas kai kur vis dar puošia užrašai „Punks not dead“, negalintis nei prisitaikyti, nei maištauti „Nevykėlio“ Nevykėlis šaukte šaukia apie pankų išnykimą.
.jpg)
Tamsioje Nacionalinio scenoje vienintelė anga į pasaulį primena paminklo Mickevičiui kontūrą. Esame tautinių stereotipų kalėjime, kuriame lenkai atlieka ritualus, jiems primestus poeto.
Senokai nemačiau tokio improvizacinio siausmo, tokio laisvumo, nuoširdaus bendravimo su publika, bet kartu ir ypatingos savikontrolės, kai pašėlęs spektaklio ritmas reikalauja momentinės įtikinamos metamorfozės, kuri keičia viena kitą ir neleidžia mėgautis pauzėmis.
„Užsėdimas“ – pavojingas spektaklis, rizikuojantis bet kurią minutę tapti tiesiog parodija ar pasilinksminimu. Įdomiausia, kad net jei patys kūrėjai neperžengia šios ribos, žiūrovai vis tiek yra įtraukiami į pasilinksminimo atmosferą.
Jeigu iš spektaklių „Basomis parke“ ir „Rūkas virš slėnių“ reikėtų nutapyti Juozo Miltinio teatro portretą, akivaizdu, kad jis taptų dviveidžiu – einančiu komercine ir menine kryptimis.
Šis „Don Karlas“ akivaizdžiai dedikuojamas Lietuvai ir lietuviams, jo aktualumas nekelia abejonių – režisierius šiuo spektakliu siunčia žinutę ne tik mums, bet ir apie mus.
