Rugsėjo 8 d. OKT / Vilniaus miesto teatre laukdama naująjį sezoną pradėsiančio „Šokio Delhi“, apžiūriu dvi skrajutes su spektaklio kūrėjų pavardėmis. Vienoje vaizduojamas staiga sustabdytas greitai ratu sukęsis vaizdas - išsiliejęs ir iš toli panašus į mandalą, o iš arti išryškėję rankų kontūrai primena indų deives ir dievus. Kitoje, susikertančiomis linijomis suskaidytoje į keturias dalis, spektaklio nuotraukos yra paverstos piešiniais. Jie primena komiksą, kur aktoriai, sustingę pozomis su išraiškingai sudėtais pirštais, panašiais į mudras, kuria aliuziją į Indiją. Spektaklio informacinių lapelių grafiniame dizaine išryškėję skaidymas, judėjimas, sustingimas ir pasikartojimas apibūdina Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio veiksmo organizavimo principus, o nuorodos į Indijos kultūros ir religijų motyvus atsispindi kompozitoriaus Gintaro Sodeikos stilizuotoje „Harė Krišna“ mantroje bei mandalų vaizdo projekcijose.
Ivano Vyrypajevo dramaturgija Lietuvoje yra žinoma - pastatytos jo pjesės: „Sapnai“, „Valentinų diena“, „Iliuzijos“, „Deguonis“, „Girti“, „DreamWorks“. 2014 m. Agnius Jankevičius režisavo „Šokį Delhi“, o 2016 m. įvyko pjesės „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ skaitymas. Vyrypajevas pagal savo pjeses rašo scenarijus ir kuria filmus. Lietuvoje rodytame „Delės šokyje“ („Tanec Deli“, 2012) tekstas tapo pagrindiniu filmo personažu. Saviti aktorių balsų tembrai ir intonacijos iš Vyrypajevo kalbos žodžių kuria muziką, kurios atidžiai klausantis galima ne tik išgirsti, bet ir sukurti prasmes. Kitaip nei Oskaro Koršunovo spektaklyje, kur dėmesys nuo teksto (iš rusų kalbos vertė Rolandas Rastauskas) perkeliamas į personažus. Juos kuria aktoriai, prieš metus baigę studijas Koršunovo vadovaujamame kurse, taip pat vaidinę režisierės Loretos Vaskovos eksperimentiniame spektaklyje pagal Vyrypajevo pjesę „Deguonis“.
„Šokį Delhi“ sudaro septynios trumpos pjesės, kiekviena prasideda uždangos pakilimu ir baigiasi aktorių nusilenkimu. Ivano Vyrypajevo filmas - tai trumpametražių filmų serija, kur kiekvieną pradžią ir pabaigą žymi titrai. Oskaro Koršunovo spektaklis taip pat yra suskaidytas į dalis: kiekvienos pabaigoje skambant pagal pulsuojantį šiuolaikinį ritmą giedamai „Harė Krišna“ aktoriai sustingsta stilizuotomis pozomis, o paskui sulėtintai išsirikiuoja prieš publiką ir nežymiai nulenkia galvas. Visa tai atliekama su autoironija. Vėl užsidegus šviesai, prasideda nauja dalis, panaši į prieš tai buvusią, bet kitokia.
Vyrypajevo pjesės erdvėje - ligoninės laukiamajame - veikėjai skirtingai reaguoja į žinią apie artimo mirtį, nes svarbesniu kiekvienam tampa požiūris į save patį, kuris atsiskleidžia herojams pasakojant apie šokį „Delhi“. Prie vienos OKT studijos sienos išrikiuotos žiūrovų kėdės, prie kitos tarp langų - suolai aktoriams. Kairėje permatoma, plastikinė užuolaida dengia angą, pro kurią įeina veikėjai iš „ligoninės“ gilumos, o pro duris dešinėje, tas pačias, pro kurias rinkosi žiūrovai, įžengia veikėjai, atėję iš „miesto“ (spektaklio dailininkai „random heroes“). Patekus į salę, aktorės Ugnės Šiaučiūnaitės Katia jau sėdi ant suolo, atstumas tarp jos ir publikos nedidelis, tačiau mergina egzistuoja kitoje erdvėje nei žiūrovai. Katia sėdi susimąsčiusi, kartais kažką prisiminusi nusišypso pati sau. Jos plaukai surišti į laisvą kuodą, ji vilki neilgą šviesią suknelę, ilgus džinsinius marškinius, gelsvas tampres, avi baltus drobinius batus. Katia yra šokėja, sukūrusi įžymų Delio šokį, apie kurį papasakos kiekvienas pjesės veikėjas, tarsi paneigdamas baleto kritikės Leros nusivylimą, kad šokio neįmanoma perteikti žodžiais. Į Katios būties pripildytą erdvę Kamilės Petruškevičiūtės Lera įsiveržia su tragiška žinia, kuri ne iš karto paveikia tarsi „ne čia“ esančią merginą.
Nors Vyrypajevo pjesė neturi žanro, spektaklio kūrėjai perskaito ją kaip komediją. Dažniausia spektaklyje juoką provokuoja perdėta, komiškiems personažams būdinga kai kurių aktorių raiška ar prisitaikymai. Pavyzdžiui, Andrejus, įsijautęs į pasakojimą apie šokį „Delhi“, nejučia ima glamonėti Slaugytoją, todėl svarbios jo monologo mintys paaukojamos komiškam efektui. Panašaus pobūdžio humoro epizodai tarsi stato tvorą, kuri apriboja spektaklio suvokimo lauką, palikdama vis siaurėjantį ir aiškiai nužymėtą prasmių plotą. Dėl to kai kurios veikėjų išsakomos mintys atrodo daug kartų girdėtos, netgi pamokančios, netekusios atradimo galimybės. Priešingai nei skaitant Vyrypajevo pjesę ar žiūrint filmą, kur paliekama daugiau erdvės mintims ir vaizduotei.
Spektaklio personažams apibūdinti tinka Thomo Manno romano „Užburtas kalnas“ veikėjo žodžiai: „Žmogus negali pasakyti jokios bendresnės minties, kad pats neišsiduotų, kad nejučiomis neįdėtų į ją viso savo „aš“, kaip nors simboliškai neišreikštų pagrindinės savo gyvenimo temos ir pirmapradės jo problemos.“ Tokią savo gyvenimo temą turi kiekviena(s) spektaklio veikėja(s). Lerą kamuoja nerimas dėl „gerai nugyvento svetimo gyvenimo“. Baleto kritikės, „tipiškos inteligentės“ stačiokiška emocijų raiška atrodo perdėtai teatrališka. Kamilė Petruškevičiūtė atskleidžia, kad veikėjos jausmus diktuoja racionalus protas, būtent todėl jos užuojauta atrodo komiškai dirbtinė.
Katios motinos tema - nelaimė. Paulina Taujanskaitė įtaigiai kuria mirtinai sergančią, nelaimingą moterį, kuri tik „priima ir priima“ viską, ką jai siunčia gyvenimas, o iš tiesų, kaip pabrėžia aktorė, pykdama atmeta. Taujanskaitės Alinos Pavlovnos veidas protarpiais virsta tragiška skausmo kauke, jos juokas kandus, o kūnas tiesus ir susitraukęs, tarsi ji būtų pratusi įtempti daugiau raumenų, negu reikia kūno vertikalumui palaikyti, kad sukeltų sau papildomą skausmą. Pažvelgus į nuobodulio iškankintos Ingos Šepetkaitės Slaugytojos veidą, atrodo, jog ji užuodžia blogą kvapą. Veikėjos manieros ir apranga - aukštakulniai, juodos pėdkelnės, leopardo kailio ornamento golfas po baltu chalatu - pataikauja vidurinio išsilavinimo neįgijusių vyrų geidulingam žvilgsniui. Kaip netikėtai atskleidžia aktorė, tikroji Slaugytojos tema - mirties įsisąmoninimas.
Spektaklyje Andrejus ir Katia yra mažiausiai šaržuoti personažai - tarsi tarp komiškų kaukių klaidžiojantys įsimylėjėliai. Aktorius Kęstutis Cicėnas kuria Andrejų, kurį kausto baimė būti arba tapti kaltam dėl kitų nelaimių. Tvarkingi jo džinsai, švarūs odiniai batai ir naujas švarkas vis tiek atrodo kiek senamadiški ir tinka per žingsnį nuo gyvenimo atsitraukusiam Andrejui. Aktorei Augustei Pociūtei tenka sunki užduotis suvaidinti trumpam pasirodančią Andrejaus žmoną, kuri yra priversta visą laiką raudoti balsu. Vienintelė Ugnės Šiaučiūnaitės Katia kartais reaguoja į savo žodžius, tyrinėja, koks pojūtis apima juos tariant, bando suvokti jų prasmę. Atrodo, kad iš visų veikėjų spektaklio kūrėjai labiausiai prijaučia „Delhi“ šokio autorei, kuri žmonių skausmą paverčia meno kūriniu.
