Nepadeda ir tai, kad visos tiesos išrėkiamos į mikrofoną taip garsiai, kaip tik Masalskio mokiniai ir tegali. Kažko pritrūksta, kad būtų galima pavadinti šį nerūpestingą žaidimą teatru.
Aktorės taip susitelkusios į siekį pademonstruoti, kaip netikėtai jos geba panaudoti daiktus, kad spektaklyje absoliučiai nebelieka akcentų, vadinasi – ir istorijos.
Montuodamas scenas iš tiksliai apskaičiuotų, formaliai nepriekaištingų mizanscenų, režisierius suneria spektaklio įvaizdžius ant veiksmo ašies ir kviečia publiką atitinkamai juos interpretuoti. Tačiau pastaruoju metu atrodo, kad šios Koršunovo savybės paveikumas senka.
„Lede” liečiamos temos pakankamai aiškios, bet jas iš Sorokino romano bandoma pasemti kiaurasamčiu. Didžiulės spektaklio užmačios, jame analizuojami klausimai taip ir liko paviršiuje.
Iš pirmo žvilgsnio švedų kino ir teatro klasiko indėlis į šį spektaklį atrodo neabejotinas – tačiau pažvelgus antrą kartą, atrodo, kad Bergmano spektaklyje iš viso nėra.
Visaip kaip žiūrovus „apgaudinėdamas“, Sorokinu dantis užkalbėdamas, Jankevičius kartais ir pats susipainioja, pamiršdamas, kad tie, kurie gūdų vakarą eina į teatrą, jau priklauso „Šviesos brolijai“.
Šokio spektaklis „Pradžioje buvo Kafka“ priverčia susimąstyti, kiek jauni kūrėjai nesąmoningai slepiasi savo autoritetų šešėliuose ir ar jiems užteks ryžto bandant atrasti savo pačių kūrybinę autonomiją.
Abortų klausimą nagrinėjančiame spektaklyje dažnai pasimato siūlės ir bandoma jas užglaistyti kokiu nors klubiniu efektu, juk visas kūrinys ir laikosi tik ant miglotų, banguojančių įkvėpimų, po kurių eina išsisėmimai.
Šokio spektaklyje „Rezonansas” principinis išorinių elementų ir citavimo vengimas virto „Oginskio ieškojimu savyje“ – ne tiek meno kūriniu, kiek laboratoriniu eksperimentu, kurio rezultatas buvo technokratiškai kampuotas ir tarsi užprogramuotas.
