Rugsėjo 9 d. įvyko spektaklio visai šeimai „Žydroji paukštė“ premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Vienas gražiausių Lietuvos teatrų naują sezoną pasitinka šūkiu „100 priežasčių emigruoti į teatrą“. Manau, režisieriaus Vaidoto Martinaičio kauniečiams padovanota pasakiška Mauriceʼo Maeterlincko „Žydrosios paukštės“ interpretacija yra viena iš pakankamai svarių priežasčių į gimto miesto teatrą užsukti net kelių kartų kauniečiams. Pirmiausia, kad ir kaip banaliai skambėtų, vilioja klasikinė literatūra. Svajotojo, filosofo, simbolisto M. Maeterlincko kūrybos viršukalnė, teatrinė pasaka „Žydroji paukštė“ nepamokslauja ir nieko neteisia. Ji mums pasakoja apie drąsą matyti tai, kas nematoma. Tenka pripažinti - žiūrovai pasiilgę į pamatines dorovines vertybes apeliuojančių klasikinių kūrinių. Maža to - mes išsiilgę meno, kurio neįmanoma paversti politikos ar propagandos įrankiu.
Gal premjerinio spektaklio kūrėjams bus įdomu išgirsti daug skaitančios devynerių metų mergaitės nuomonę. Paklausta, kodėl ji taip ramiai, atidžiai, nesiblaškydama žiūrėjo dviejų veiksmų spektaklį, atsakė: „Spektaklis lengvai suprantamas, labai įdomi istorija, linksmas, jis pasakoja apie tai, kad kiekvienas daiktas turi savo sielą, kuri panaši į žmogaus, bet unikali, kažkuo išsiskirianti. Žydroji paukštė - tai laimės paukštė, suteikianti žinojimą ir gebėjimą matyti visas paslaptis. Man labiausiai patiko Šviesa (aktorė Goda Petkutė - I. R.) - ji tokia rami, išmintinga, visagalė ir visažinė. Norėčiau būti šviesi.“
Kol džiaugsmą spinduliuojantys mažieji kauniečiai per spektaklio pertrauką eklerais ir mėlynių sultimis vaišino savo gimdytojus, pagalvojau, kas mane labiausiai intriguoja šioje lietuviškoje M. Maeterlincko interpretacijoje. Išties, režisieriaus V. Martinaičio pastatyme labai daug Kauno, jo eklektiškos, tautiniu romantizmu alsuojančios estetikos. Dailininkas scenografas Artūras Šimonis čia, regis, bus atvėręs tikrus gimtojo miesto patrioto širdies klodus. Išdidinti scenovaizdžio elementai - miegamojo baldai, jų proporcingi tūriai ir siluetai, orinių uždangų grakštumas ir spalvų paletės švara „Žydrojoje paukštėje“ kuria savarankišką vizualinį pasakojimą. Dailininkas siūlo vientisą, unikalų neramaus, dinamiško sapno vaizdinį. Ir jis daug paveikesnis nei perdėm vienaplaniai, dvimačiai pasakos personažai.
„Žydrojoje paukštėje“ vaidina kone didžioji Kauno dramos teatro trupės dalis - dvidešimt aktorių. Masinės scenos kol kas gana statiškos, neišradingos, lyg aktoriai būtų primiršę partneriavimo azartą. Jie tarsi bando ištirpti svaigaus grožio vaizdo instaliacijoje (vaizdo projekcijų dailininkas Vladimiras Šerstabojevas) arba užleidžia pirmąsias pozicijas širdį stingdančiai kompozitoriaus Antano Jasenkos muzikai. Bėda ta, kad projekcijos ir muzika labai greitai tampa fonu, pernelyg silpnu impulsu, gebančiu tik palaikyti žiūrovo dėmesį.
Mes, žiūrovai, ilgėjomės aktorių. Šitą labiausiai supratau „Žydrajai paukštei“ persiritus į antrąją pusę. Aktorinio išradingumo, drąsos ir aistros interpretuoti savo pasakiškus personažus: Katę, Duoną, Ugnį, Vandenį, Cukrų ar Naktį - to labiausiai trūko. Brangios akimirkos, kai sceną užpildydavo aktoriaus Gintauto Bejerio vaidinamo Šuns beribės narsos ir atsidavimo kupina natūra, jo bravūriškas pasiruošimas ginti savo Dievaitį - berniuką Tiltilį. Finale pasirodęs Dainiaus Svobono Laikas - tikslus, dygliuotas, - savo aštrumu ir drąsa nebūti geručiu ir švelniai pūkuotu padarėliu paliko vilties ir kitiems personažams. Pasiryžti, rasti motyvacijos peržengti, užpildyti savo įdomią formą - teatrališkus dailininkės Aleksandros Jacovskytės kostiumus - gilesniu, išradingesniu, gal net chuliganišku vaidmens turiniu. Kažką panašaus 1908 m. įsivaizdavo režisierius Konstantinas Stanislavskis, gavęs iš paties autoriaus išskirtinę teisę pirmą kartą teatre pastatyti „Žydrąją paukštę“. K. Stanislavskis irgi nepaisė autoriaus remarkų, maestro fantaziją tiesiog išsprogdino „Žydrosios paukštės“ turinio daugiasluoksniškumas. Taip gimė vienas garsiausių ir ilgaamžiškiausių K. Stanislavskio Dailės teatro spektaklių.
Prieš Kauno dramos teatro „Žydrąją paukštę“ paklaidžiojus miesto gatvėmis keisčiausiose vietose aptikdavom grakščios formos paukščių narvelius su prašymu grąžinti pabėgėlę. Gerai, kad iki premjeros ji apsuko ne vieną ratą po miestą, pamatė ne tik išmintingus ir drąsius vaikus, bet ir jų tėvus - kartais galinčius būti atgrasius, nevertus nei meilės, nei gailesčio. Žmogaus susipriešinimo ir kaltės prieš visą pasaulį - gamtą, mirusiuosius, svajones ir dievus, - motyvas man asmeniškai šiame spektaklyje ypač brangus. Režisierius pamėtėjo tik temos užuominą, impulsą mano mintims ir emocijoms. Todėl ir išėjau po spektaklio lyg pilnas kišenes grūdų ar sielos peno pasisėmusi. O gal tiesiog - žydros plunksnos švelniai palytėta.
