Suvokiant Čechovą

2006-04-28

Lis Hellsström Svenningson, Göteborgs Posten, 2006 04 21

Mirja Burlin ir Eivinas Dahlgrenas: guvernantė ir Firsas. Nuotrauka iš Göteborgs Posten

„Vyšnių sodas“ – tai puikus spektaklis, kuriame Rimas Tuminas akcentuoja tikrą Čechovo ir Gioteborgo miesto teatro trupės sąjungą.

„Vyšnių sode“ namai braška. Tvyro įtampa. Visą laiką.

Paskutinė Antono Čechovo pjesė, pirmą kartą pastatyta 1904 m., dar kartą priverčia žmones akis į akį susidurti su būtinybe palikti namus ir sutikti permainas.

Rimo Tumino pastatyme Gioteborgo miesto teatre seni geri laikai baigėsi. Namuose tamsu ir nyku, netgi krištolinis sietynas rodosi pakrypęs. Lagaminai sukrauti. Adomo Jacovskio scenografijoje paties vyšnių sodo nematyti, tačiau į sceną įnešama ir čia pat išnešama pražydusi šluota. Tačiau visiems įstrigo į atmintį, kad vyšnių sodas yra – tarsi iliuzija.

Tamsiame name įprasta laukti ir gyventi prisiminimais. Kambarinė Duniaša (Mirja Burlin ypač jautriai kuria vaidmenį) net įstengia susijaudinti. Kai po kelių nebuvimo dvare metų sugrįžta jo šeimininkė, viskas aplink paskutinį kartą desperatiškai blyksteli, tarsi perdeganti elektros lemputė. Dvaro su vyšnių sodu neįmanoma išsaugoti.

Kai lietuvių režisierius Rimas Tuminas teatre Studion statė „Idiotą“ (2004), tuomet buvo sukurtas magiškas, sugestyvus gilios teatro kalbos spektaklis. Tą patį regime ir čia. „Vyšnių sodas“ – tai puikus pastatymas, kuriame Tuminas ir jo kūrybinė grupė ypač pabrėžia Čechovo tekstą ir skatina trupę vaidinti entuziastingai. Pastatyme netrūksta nei jausmingų muzikinių scenų, nei sukeliančių juoką netikėtumų.

Teatro ansambliškumo sąvoka buvo dažnai minima diskutuojant apie 1997 m. Gioteborgo miesto teatro krizę. Tiems, kas nesuprato, apie ką eina kalba, rekomenduoju pažiūrėti „Vyšnių sodą“. Jame vaidina daug perspektyvaus ir talentingo teatro kolektyvo aktorių. Spektaklyje tai pabrėžiama, ir tai yra išeities taškas kiekvienam aktoriui. Cecilia Wernersten po ligos nepaprastai iniciatyvi. Tik po aštuonių repeticijų dienų ji giliai įsijautė į žvelgiančios į ateitį jaunos Anios vaidmenį.

Aplink Čechovo sodą sukinėjasi margas pulkas žmonių, nesėkmingai bandančių tvarkyti savo gyvenimą. Jie niekuomet vienas su kitu nekalba ir retai kreipiasi vienas į kitą. Jie kalba tik apie save ir savo jausmus. Tuminas atgręžia aktorius į publiką, kad mes juos girdėtume tarsi savo atgarsį.

Carina Boberg ir Johanas Gry – lengvabūdžiai brolis ir sesuo, kurie nenori matyti bedugnės krašto. Ji nerūpestingai švaisto pinigus, o jis nuoširdžiai tuščiažodžiauja. Senąjį keistuolį Firsą vaidina Eivinas Dahlgrenas. Johanas Carlbergas vaidina išsišokėlį, kuris keršija baudžiauninkams protėviams, bet triumfo akimirką verkia iš sielvarto. Tai tikras žmogaus, kuris kovojo, bet nepasiekė tikslo, portretas.

Mariann Rudberg – vieniša guvernantė, keistuoliškai vaizduojanti ateitį po šimto metų. Thomasas Nystedas ir Mirja Burlin – tvirtos kaip uola ir komiškos asmenybės.

Pirmo veiksmo metu šviesa stiprėja, kol gyvuoja tegul ir netikra viltis išsaugoti sodą. Kūną apima nerimas ne tik tuomet, kai visi pašoka su trenksmu nukritus luboms, bet ir per visą spektaklį. Tinginiaujančios rankos dažnai mostaguoja paskui kojas. Darbas tampa namus paliekančio jaunimo tikslu. Galutinai užgesta visos namo šviesos. Namas vis dar braška. Pučia permainų vejai.

Vertė Natalija Gruštienė

recenzijos

Paskutinis liūdesys dar laukia
Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.
Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma
Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.
Virpėti. Iš malonumo
Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.
Aktorystė kaip išsigelbėjimas
Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.
Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys
„Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.
Kai svarbiausia – teatras
Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.
Paprasta recenzija
Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.
Tarsi būtume kartu mirę
Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.