Suvokiant Čechovą

2006-04-28

Lis Hellsström Svenningson, Göteborgs Posten, 2006 04 21

Mirja Burlin ir Eivinas Dahlgrenas: guvernantė ir Firsas. Nuotrauka iš Göteborgs Posten

„Vyšnių sodas“ – tai puikus spektaklis, kuriame Rimas Tuminas akcentuoja tikrą Čechovo ir Gioteborgo miesto teatro trupės sąjungą.

„Vyšnių sode“ namai braška. Tvyro įtampa. Visą laiką.

Paskutinė Antono Čechovo pjesė, pirmą kartą pastatyta 1904 m., dar kartą priverčia žmones akis į akį susidurti su būtinybe palikti namus ir sutikti permainas.

Rimo Tumino pastatyme Gioteborgo miesto teatre seni geri laikai baigėsi. Namuose tamsu ir nyku, netgi krištolinis sietynas rodosi pakrypęs. Lagaminai sukrauti. Adomo Jacovskio scenografijoje paties vyšnių sodo nematyti, tačiau į sceną įnešama ir čia pat išnešama pražydusi šluota. Tačiau visiems įstrigo į atmintį, kad vyšnių sodas yra – tarsi iliuzija.

Tamsiame name įprasta laukti ir gyventi prisiminimais. Kambarinė Duniaša (Mirja Burlin ypač jautriai kuria vaidmenį) net įstengia susijaudinti. Kai po kelių nebuvimo dvare metų sugrįžta jo šeimininkė, viskas aplink paskutinį kartą desperatiškai blyksteli, tarsi perdeganti elektros lemputė. Dvaro su vyšnių sodu neįmanoma išsaugoti.

Kai lietuvių režisierius Rimas Tuminas teatre Studion statė „Idiotą“ (2004), tuomet buvo sukurtas magiškas, sugestyvus gilios teatro kalbos spektaklis. Tą patį regime ir čia. „Vyšnių sodas“ – tai puikus pastatymas, kuriame Tuminas ir jo kūrybinė grupė ypač pabrėžia Čechovo tekstą ir skatina trupę vaidinti entuziastingai. Pastatyme netrūksta nei jausmingų muzikinių scenų, nei sukeliančių juoką netikėtumų.

Teatro ansambliškumo sąvoka buvo dažnai minima diskutuojant apie 1997 m. Gioteborgo miesto teatro krizę. Tiems, kas nesuprato, apie ką eina kalba, rekomenduoju pažiūrėti „Vyšnių sodą“. Jame vaidina daug perspektyvaus ir talentingo teatro kolektyvo aktorių. Spektaklyje tai pabrėžiama, ir tai yra išeities taškas kiekvienam aktoriui. Cecilia Wernersten po ligos nepaprastai iniciatyvi. Tik po aštuonių repeticijų dienų ji giliai įsijautė į žvelgiančios į ateitį jaunos Anios vaidmenį.

Aplink Čechovo sodą sukinėjasi margas pulkas žmonių, nesėkmingai bandančių tvarkyti savo gyvenimą. Jie niekuomet vienas su kitu nekalba ir retai kreipiasi vienas į kitą. Jie kalba tik apie save ir savo jausmus. Tuminas atgręžia aktorius į publiką, kad mes juos girdėtume tarsi savo atgarsį.

Carina Boberg ir Johanas Gry – lengvabūdžiai brolis ir sesuo, kurie nenori matyti bedugnės krašto. Ji nerūpestingai švaisto pinigus, o jis nuoširdžiai tuščiažodžiauja. Senąjį keistuolį Firsą vaidina Eivinas Dahlgrenas. Johanas Carlbergas vaidina išsišokėlį, kuris keršija baudžiauninkams protėviams, bet triumfo akimirką verkia iš sielvarto. Tai tikras žmogaus, kuris kovojo, bet nepasiekė tikslo, portretas.

Mariann Rudberg – vieniša guvernantė, keistuoliškai vaizduojanti ateitį po šimto metų. Thomasas Nystedas ir Mirja Burlin – tvirtos kaip uola ir komiškos asmenybės.

Pirmo veiksmo metu šviesa stiprėja, kol gyvuoja tegul ir netikra viltis išsaugoti sodą. Kūną apima nerimas ne tik tuomet, kai visi pašoka su trenksmu nukritus luboms, bet ir per visą spektaklį. Tinginiaujančios rankos dažnai mostaguoja paskui kojas. Darbas tampa namus paliekančio jaunimo tikslu. Galutinai užgesta visos namo šviesos. Namas vis dar braška. Pučia permainų vejai.

Vertė Natalija Gruštienė

recenzijos

Eižėjantys luobai
„Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ leidžia atsiskleisti aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Karolio Kasperavičiaus meistrystei, parodyti komišką, psichologinę ir net tragišką savo pusę.
Geras oras, jei nežinai ką pasakyti
Kūrėja Kristina Marija Kulinič siūlo kalbėtis. Bet per pusantros valandos išnagrinėti tiek klausimų – neįmanoma. Vietoje to, kad pasirinktų vieną ir nertų giliau, siekė aprėpti viską. Tad spąstai užsidarė.
Būsenų „Kartoteka“
Varnas sukūrė bendrą spektaklio konstrukciją, o visa Herojaus vidinė kelionė priklausė tik nuo Svobono kūrybos. <...> Jis – regimas veiksmo režisierius, ir kuriantis save, ir valdantis visą situaciją.
Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje
Režisierius ištobulino liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.
Prapjauti tamsą
Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.
Bananai – minkščiausi vaisiai
Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.
Taisyklių rėmai
Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.
Septynerius metus matuotis temperatūrą
Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.