Suvokiant Čechovą

2006-04-28

aA

Lis Hellsström Svenningson, Göteborgs Posten, 2006 04 21

Mirja Burlin ir Eivinas Dahlgrenas: guvernantė ir Firsas. Nuotrauka iš Göteborgs Posten

„Vyšnių sodas“ – tai puikus spektaklis, kuriame Rimas Tuminas akcentuoja tikrą Čechovo ir Gioteborgo miesto teatro trupės sąjungą.

„Vyšnių sode“ namai braška. Tvyro įtampa. Visą laiką.

Paskutinė Antono Čechovo pjesė, pirmą kartą pastatyta 1904 m., dar kartą priverčia žmones akis į akį susidurti su būtinybe palikti namus ir sutikti permainas.

Rimo Tumino pastatyme Gioteborgo miesto teatre seni geri laikai baigėsi. Namuose tamsu ir nyku, netgi krištolinis sietynas rodosi pakrypęs. Lagaminai sukrauti. Adomo Jacovskio scenografijoje paties vyšnių sodo nematyti, tačiau į sceną įnešama ir čia pat išnešama pražydusi šluota. Tačiau visiems įstrigo į atmintį, kad vyšnių sodas yra – tarsi iliuzija.

Tamsiame name įprasta laukti ir gyventi prisiminimais. Kambarinė Duniaša (Mirja Burlin ypač jautriai kuria vaidmenį) net įstengia susijaudinti. Kai po kelių nebuvimo dvare metų sugrįžta jo šeimininkė, viskas aplink paskutinį kartą desperatiškai blyksteli, tarsi perdeganti elektros lemputė. Dvaro su vyšnių sodu neįmanoma išsaugoti.

Kai lietuvių režisierius Rimas Tuminas teatre Studion statė „Idiotą“ (2004), tuomet buvo sukurtas magiškas, sugestyvus gilios teatro kalbos spektaklis. Tą patį regime ir čia. „Vyšnių sodas“ – tai puikus pastatymas, kuriame Tuminas ir jo kūrybinė grupė ypač pabrėžia Čechovo tekstą ir skatina trupę vaidinti entuziastingai. Pastatyme netrūksta nei jausmingų muzikinių scenų, nei sukeliančių juoką netikėtumų.

Teatro ansambliškumo sąvoka buvo dažnai minima diskutuojant apie 1997 m. Gioteborgo miesto teatro krizę. Tiems, kas nesuprato, apie ką eina kalba, rekomenduoju pažiūrėti „Vyšnių sodą“. Jame vaidina daug perspektyvaus ir talentingo teatro kolektyvo aktorių. Spektaklyje tai pabrėžiama, ir tai yra išeities taškas kiekvienam aktoriui. Cecilia Wernersten po ligos nepaprastai iniciatyvi. Tik po aštuonių repeticijų dienų ji giliai įsijautė į žvelgiančios į ateitį jaunos Anios vaidmenį.

Aplink Čechovo sodą sukinėjasi margas pulkas žmonių, nesėkmingai bandančių tvarkyti savo gyvenimą. Jie niekuomet vienas su kitu nekalba ir retai kreipiasi vienas į kitą. Jie kalba tik apie save ir savo jausmus. Tuminas atgręžia aktorius į publiką, kad mes juos girdėtume tarsi savo atgarsį.

Carina Boberg ir Johanas Gry – lengvabūdžiai brolis ir sesuo, kurie nenori matyti bedugnės krašto. Ji nerūpestingai švaisto pinigus, o jis nuoširdžiai tuščiažodžiauja. Senąjį keistuolį Firsą vaidina Eivinas Dahlgrenas. Johanas Carlbergas vaidina išsišokėlį, kuris keršija baudžiauninkams protėviams, bet triumfo akimirką verkia iš sielvarto. Tai tikras žmogaus, kuris kovojo, bet nepasiekė tikslo, portretas.

Mariann Rudberg – vieniša guvernantė, keistuoliškai vaizduojanti ateitį po šimto metų. Thomasas Nystedas ir Mirja Burlin – tvirtos kaip uola ir komiškos asmenybės.

Pirmo veiksmo metu šviesa stiprėja, kol gyvuoja tegul ir netikra viltis išsaugoti sodą. Kūną apima nerimas ne tik tuomet, kai visi pašoka su trenksmu nukritus luboms, bet ir per visą spektaklį. Tinginiaujančios rankos dažnai mostaguoja paskui kojas. Darbas tampa namus paliekančio jaunimo tikslu. Galutinai užgesta visos namo šviesos. Namas vis dar braška. Pučia permainų vejai.

Vertė Natalija Gruštienė

recenzijos
  • Vaikystė nevaikiškam spektakliui

    Režisieriaus D. Krymovo mintis, jog šis spektaklis – tai requiem gimusiems ir negimusiems vaikams, leidžia priimti jo paveiksliškumą, tačiau kartkartėmis tai primena ne kūrinį, o pamąstymus-etiudus vaikystės tema.

  • Istorijos ir abstrakcijos

    „Legendoje“ kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika kuria choreografiją ir šokėjų jausmus įkvepiančią atmosferą, apibendrintą senųjų laikų apmąstymo, prisiminimo nuotaiką.

  • Liūdna LEGENDA

    Mūsų šokio mene, reflektuojančiame istorinius įvykius ar asmenybes, ryškėja liūdesio, simbolių, savirefleksijos, aukštų substancijų, transcendentinis pasakojimas.

  • Sriubos valgymas prieš pasaulio pabaigą

    Kodėl tiek daug kalbu apie vaidmenis? Nes nieko daugiau spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“ nėra. Toks V. Masalskio metodas: apsivalyti nuo visko, kas nereikalinga, palikti tik žmogų.

  • Utopiško(s) ryšio paieškos

    Choreografė Greta Grinevičiūtė savo darbuose ieško nesamų ryšių galimybių, esamiems – įtvirtinimo modelių ir būdų nusikratyti visuomenės primestų ryšių būtinybės.

  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.