Geriausia egzistuoti, jei esi pusamžis baltasis vyras, teigtų interneto ironiškų memų folkloras. Bet, kaip sakoma, pajuokavimuose dažnai esti šlakelis tiesos. Taip ir čia – iš tiesų dėl patriarchato ir jo kultūriškai įteigtų visuomenės modelių susiklostė tokia situacija, kad baltieji vyrai tampa daugelio įvairių tyrimų tiksline grupe. Teko matyti šaltinį, kad net rekomendacijos dėl biuruose palaikomos temperatūros yra sudarytos remiantis tyrimu, kurio tikslinė grupė buvo vyrai. Pabandykime įsivaizduoti, kiek tokių tyrimų atlikta medicinos ir farmacijos srityse. Ir tada nori nenori kyla natūralus pasipiktinimas: kaip visuomenė, lyg ir bandome nusimesti stipraus patriarchato šleifą, tačiau, kadangi šis procesas dar palyginti jaunas, vis nešamės su savimi jo likučius ir susiduriame su tuo, kad kartais tenka įrodinėti paprasčiausius dalykus. Įrodinėti, kad moteris – tas pats žmogus. Ir jau matau, kaip komentatoriai piktinasi: juk turit jūs tas teises ir viską jums visuomenė duoda. O štai būti vyru darosi baisu – tuoj atims visas privilegijas.
Vedama šio naratyvo, jaunosios kartos režisierė Laura Kutkaitė ėmėsi savotiško tyrimo, kurį kartu su aktore Kristina Morta Paškevičiūte, bendradarbiaudamos su Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB), pristatė performatyvioje paskaitoje „Tremolo“. Paskaita tampa raktiniu žodžiu, nes perteikdamos idėjas apie moters malonumą kūrėjos, pasikausčiusios faktine informacija, imasi edukacinės misijos. Į susirinkusią publiką jos kreipiasi ištraukomis iš mokslinių straipsnių – apie dalykus, apie kuriuos kažkodėl vis dar tabu kalbėti, apie tyrimų moterų lytiškumo klausimais trūkumą, apie kažkodėl normalizuotą prievartos ir galios demonstravimo kultūrą, varomą prievartavimo narkotikais ir įžūlumo, bei galiausiai apie tai, kad seksas egzistuoja ne tik dėl reprodukcinės funkcijos. Kad galima virpėti iš malonumo, o ne iš baimės. Šias temas Kutkaitė ir Paškevičiūtė gvildena įnešdamos ir šiek tiek nostalgijos, ir šiandienos prieskonio – per atpažįstamas popkultūros nuorodas ir kasdienybės absurdo anekdotus, atėjusius iš asmeninės patirties ir iš interneto, visa tai papildydamos savotiškais memais bei surinktais anoniminiais pasakojimais malonumo tema.
Kūrėjos tarsi koliažą dėlioja nuostatų ir patirčių dramaturgiją, kviesdamos kritiškai pažvelgti net į savo pačių mintis – netobulas, nulemtas to, kaip buvome ugdomi ir kas mums buvo kalama į galvą. Prieš įžengiant į spektaklio erdvę pasitinka šypseną keliančios ištraukos iš merginoms skirtų žurnalų: ar esi pamišusi dėl vaikinų? Galbūt tau reikėtų išbandyti vasaros romaną? O gal vis dėlto tau, keturiolikmete, vertėtų pasilaikyti dietos, nes kitaip nepatiksi vaikinams? Į merginų savimonę ir pasitikėjimo likučius be gailesčio duria „justės“, „lukos“ ir „panelės“. Tada iš „raudonųjų puslapių“ pasipila įvairiausi aiškinimai lytiškumo klausimais, kurie labiau linkę į gėdijimo nei normalumo patvirtinimo pusę. O spektaklio pradžioje, atlikus greitą interaktyvų kolokviumą (tikra paskaita, tai kaip be netikėto žinių patikrinimo), paaiškėja, kad net lytinių organų tikraisiais pavadinimais vaikystėje neišmokome vadinti – girdėjome šimtą ir vieną keisčiausią variaciją.
Plėtodamos paskaitą „Tremolo“ kūrėjos pirštu beda į esminę problemą: merginos buvo auginamos taip, kad visad jaustųsi nepakankamos, kažkokios ne tokios, brokuotos, neužtikrintos dėl savo kūno ir savo proto, o visa tai „sutaisyti“ galėtų tik vaikinas, kuriam priklausysi. Visuomenė ir jos nuostatos tą modelį vis pildė – buvo juk kadaise auginama pagal teiginius iš Jono Zalyčio „Meilės vardu“, kurie, žiūrint iš šiandieninės perspektyvos, kelia norą, kaip įtaigiai pavaizduoja „Tremolo“ kūrėjos, tik išsirėkti ar išsivemti. Nes kas buvo šventasis gralis 1985-aisiais, dabar jau canceled (atšaukta). Ir yra už ką.
Vieta, pasirinkta šiai performatyviai paskaitai, taip pat suteikia papildomo akademiškumo – visą scenografiją atstoja Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Didžioji auditorija. Daugiau jokio rekvizito nereikia – užtenka tik senos, autentiškos aplinkos su lyg graikiškame teatre išsidėsčiusiais, aukštyn kylančiais suolais (neabejoju, kad dėl akustinių paskatų universitetų projektuotojai sėmėsi įkvėpimo iš senovės graikų teatro struktūros), tribūnos su universiteto atributika, įvairių nusipelniusių srities atstovų portretų (pavyko prisėsti prie paties Hipokrato biusto) ir, žinoma, lentos bei multimedijos. Tokia akademinė aplinka sukuria atitinkamą santykį tarp publikos ir atlikėjų – jos edukuoja, o žiūrovai klausosi ir leidžia sau apsispręsti, ar norės išgirsti, kas yra sakoma, ar pasirinks kitą kelią, kaip ir universitete.
Vis dėlto stipriausiai „Tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį visiškai normalizuodamos ir nuplėšdamos į objektizavimą linkusias nuostatas, – tiesiog paprastai, be jokio nejaukumo ir demonstratyvumo išsirengdamos. Regis, net be jokio siekio šokiruoti ar kitaip kurti efektą (dėl ko dažnu atveju ir įvyksta apsinuoginimas teatro scenoje). Leisdamos suprasti, kad štai prieš jus yra tiesiog kūnas, kuriame galima būti; šokantis pagal savo mėgstamiausią dainą, virpantis iš malonumo, seksualiai girdomas vandeniu ir tiesiog pasitikintis savimi.
