Kaip sužadinti žiūrovo fantaziją ir nepaleisti jos iš sukurtųjų aplinkybių – didžioji teatro paslaptis. Bet ją žinojo ir Gozzi, tai žino ir Giniotis, žinome ir mes: mažiau išprususi publika nesunkiai susižavi aktorių žaidimais.
Jaunimo teatre prieš penkmetį pastatyti Petro Vaičiūno „Patriotai“ jau parodė, kad šis režisierius yra įvaldęs „know how“ – kaip šiuolaikiškai statyti mūsų tautinę prieškario lyg ir „primityvistinę“ dramaturgiją.
Vertingiausias atradimas yra tai, kad pagrindinio režisieriaus, interpretatoriaus pozicijos čia atiduotos laikui. Istorijai. Atrodytų, Jonas Vaitkus sudėliojo tam tikrus akcentus tam, kad jai atsirastų erdvės ir galios sakyti savo tiesą.
Aktorius ir režisierius savo lėtapėdiškumą sugeba „paduoti“ kaip retą privilegiją. Pasirinktą detalę jis išdidina po savuoju mikroskopu, įsuka, sutvarko ją ritmiškai neskubriai – palieka vietos pelnytai aurai.
Galiausiai, kodėl trečiajame veiksme Gajevams apskritai parūpsta dvaro ir vyšnių sodo likimas, jei pirmuosius du veiksmus jiems ant visų tų vaikystės prisiminimų tiesiog nusispjauti?
Negalima teigti, kad ir pats režisierius jaučiasi jau išvaręs tuo senuosius ponus, užėmusius labai tvirtas pozicijas teatro pasaulyje.
Jei prieš kokį dešimtmetį kas nors Kostą Smoriginą būtų drįsęs pavadinti komercinio teatro šalininku, iš manęs būtų sulaukęs spyrio mažiausiai į pasturgalį. Kiekvienam skaudu, kai nuvainikuojami jo jaunų dienų herojai.
XIX amžiaus pabaigoje taip buvo kalbama, nes bendrinė lietuvių kalba dar tik formavosi. 2013 metais taip kalbama todėl, kad – ką gi daryti? – paskelbti Tarmių metai.
Fortepijonas su vandeniu ir barža su šunimi. Donelaitis ir trys karo veteranai. Du spektakliai per pilnatį ir mūsų teatro scenos žvaigždės savo pilnatvėje.
