Antrą kartą šį sezoną Lietuvos nacionalinis dramos teatras pakvietė prie klasės lentos. Po režisierės Yanos Ross spektaklio pagal lenkų dramaturgo Tadeuszo Slobodzianeko pjesę „Mūsų klasė„ Jonas Vaitkus savotiškai tęsia „mokyklinę“ liniją su Kazio Binkio „Atžalynu".
Dvi mokyklos
Pjesės, be abejo, yra visiškai skirtingos, nutolusios viena nuo kitos per beveik aštuonis dešimtmečius. Tačiau abu autoriai renkasi natūralią galimybę per mažą, konkrečioje erdvėje ir laike sutelktą grupę bendraamžių kalbėti apie visą kartą, per jų pertraukų skambučiais matuojamą laiką - apie visą epochą, jų santykių peripetijomis grįsti istorijos žingsnius.
Abiem režisieriams šis klasės-mikrokosmo ir didžiojo pasaulio santykis taip pat yra įdomiausias. Tačiau radikaliai skiriasi teatrinės kalbos pasirinkimai. Yana Ross imasi „Mūsų klasės„, pasitelkdama sunkiąją režisūrinio teatro „artileriją“, įvilkdama Holokausto istorijos faktus į įvairiausius teatrinės išmonės apvalkalus. Tuo tarpu Jonas Vaitkus (netikėtai!) priima sprendimą prakalbinti „Atžalyną" minimaliomis išraiškos priemonėmis, suverždamas interpretacijos formas.
Sakyčiau, abu surizikavo. Yana Ross tuo, kad per garsų teatro kaip formos balsą gali sunkiai girdėtis turinys. O Jonas Vaitkus paleido savo spektaklį (ir ypač - jo aktorius) eiti labai plona riba tarp paprastumo ir primityvumo, minimalizmo ir menkumo, eskiziškumo ir neišbaigtumo, nuoseklumo ir sąstingio. Peržengus šią ribą, į beprasmybės prarają nugarma brangiausia, ką visiems „Atžalyno" kūrėjams - režisieriui, scenografei Laurynai Liepaitei, kostiumų dailininkei Dovilei Gudačiauskaitei ir spektaklio aktoriams - vis dėlto pavyko atrasti.
Interpretuoja pati istorija
O tas vertingiausias „Atžalyno" atradimas yra tai, kad pagrindinio režisieriaus, interpretatoriaus pozicijos čia atiduotos laikui. Istorijai. Atrodytų, Jonas Vaitkus sudėliojo tam tikrus akcentus tam, kad jai atsirastų erdvės ir galios sakyti savo tiesą.
Visas spektaklis „suvertas„ ant neįkainojamo dalyko, kurį šio „Atžalyno“ kūrėjams pavyko spėti nugvelbti nuo istorijos: vos šių metų rugpjūtį išėjusio Kazio Binkio sūnaus Gerardo Binkio monologo įrašo. Tikrojo „Atžalyno„ kartos atstovo liudijimas apie pražuvusius savo bendraamžius, apie tai, kad pjesės autorių įkvėpę maironiški šių jaunuolių idealai pasmerkė juos, užkodavo ne gyvenimui, o mirčiai už „tėvynę brangią“, nuspalvino kiekvieną scenoje skambantį žodį.
Taip spektaklio kūrėjams neteko ieškoti būdų, kaip šiais laikais turėtų skambėti Petro Keraičio, jo draugo Jasiaus, klasiokų ir pedagogų idealizmas ir pakilumas, moralinės maksimos ir manifestai. Jų nereikėjo ironizuoti, dekonstruoti, gretinti su iškreiptais šių laikų vertybiniais pavidalais - kitaip tariant, kurti scenoje tipinio „vaitkiško" armagedono.
Istorija pati sudėliojo visus taškus. Jos akivaizdoje teisieji ir neteisieji virto pražuvusiais ir išlikusiais. Tie, kas „Atžalyne" laimėjo mūšį - pralaimėjo už teksto ir teatro sienų. Atžalynui nebuvo lemta išaugti - tai yra objektyvi tiesa, kad ir kaip literatūriškai banaliai tai skambėtų. Tuo tarpu teisiųjų kalavijais pjesėje išnaikinti miesčionys, be abejo, išliko, nes sugeba tinkamai išsilenkti ir prisitaikyti. Ir tikrai svarbu, kad ši išvada scenoje gimtų tyliai, o ne didaktiškai grūmojant pirštu.
Šiuo požiūriu spektaklis vis dėlto ne visada atsilaiko prieš pagundą vieniems neuždėti šventųjų vainikų, o kitiems - velnio ragų. Ir nereikalingas, griaunantis subtilų pasakomų ir numanomų dalykų santykį tiesmukumas, be abejo, atsiranda vaidybos erdvėje (tiesa, muzikinėje taip pat - kompozitoriaus Algirdo Martinaičio sukurti motyvai dažniausiai yra iliustratyvūs vos ne televizine prasme).
Vaidybos rašinėliai
Režisieriui pasirinkus teatrinio nusiginklavimo taktiką ir sąmoningai paliekant lemiamą balsą istorinei perspektyvai, kiekvieno spektaklio herojaus likimo kulminacinis taškas yra nukeliamas. Tai yra, jo sceninė būtis - pabrėžtinai menama, o nesceninė ateitis, nors ir numanoma, bet tikra ir šiuo atveju svarbesnė.
Kaip tokiose sąlygose egzistuoti aktoriams? „Atžalyno„ ansamblio branduolį sudaro skirtingų kartų, skirtingų „klasių“ mokytojo Jono Vaitkaus auklėtiniai ar teatriniai bendražygiai. Sprendžiant iš premjerinių spektaklių, jauniausiems duotas atspirties taškas - jų pačių jaunystė ir nepatyrimas kaip asmeninė duotybė greta (spėju) iš dokumentikos, tikrosios „Atžalyno" kartos nuotraukų, kino kronikų nusižiūrėtos plastikos, bandytos pagauti balso intonacijos.
Petras Kuneika (Petras Keraitis), Karolis Matuliauskas (Jasius), Edgar Bechter (Barzdžiukas), Ieva Delininkaitytė (Aldona) ir kiti bando kurti „tuos, kuriems nelemta", tačiau kol kas labiau pavyksta ne vaidmenys kaip ženklai, o veikiau abėcėlės deklamavimas, ne gilios miniatiūros, o mokykliniai rašinėliai apie tėvynę ir angelų chorus... Sunku pasakyti, ar jiems trūksta medžiagos - šio spektaklio aplinkybėse jie neranda iš ko lipdyti gyvo personažo - ar labiau profesijos išmanymo...
Scenos dulkės
Tuo tarpu vyresnieji - reto autentiškumo dovaną turintis Gediminas Sederevičius (Keraitis), manieringą, „salioninį„ piešinį lengva ranka brūkštelėjusi Viktorija Kuodytė, gana detaliai paeskizavęs išsiblaškiusio pusiau švento klasės auklėtojo portretą Povilas Budrys, „teisingas“ Saulius Balandis ir jo „teisingas„ gimnazijos direktorius, Arūnas Sakalauskas ir jo istorijos mokytojas iš vieno charakterinio judesio, virtuoziškoji Dalia Michelevičiūtė su beveik monospektakliu apie mokytoją-gamtininkę (arba Salomėją Nėrį), monumentalaus Ramučio Rimeikio fiziko monumentas, neurotiška Remigijaus Bučio replika-psichologas, neprasto liaudiško teatro perliukai Mindaugo Jusčiaus, Eimučio Braziulio, Dianos Anevičiūtės, Arūno Vozbuto, Adrijos Čepaitės „atlikimuose“, puikūs Neringos Bulotaitės ir Jolantos Dapkūnaitės šaržai - jie visi sukuria, deja, gana chaotišką, nevientisą spektaklio prasmių foną. Kuris, matyt, turėtų išryškinti kitokį jaunųjų balsą, bet dabar labiau skandina režisūriškai nesuvaldytu, minimalistinės formos apnuogintu aktoriniu plepesiu.
Taip estetinė šios scenos švara, lakoniškumas, pačios erdvės ir apšvietimo ritmas, skaidrus ir stiprus konceptualus stuburas linksta. Viena vertus - nuo nepatyrimo ir neišmanymo, kita vertus - dėl nesugebėjimo atsiriboti nuo neva pernelyg gerai išmoktų pamokų, lengvesnių kelių, prisitaikymų. Ko gero, paprastumo kelias - pats sunkiausias mūsų teatro dabarčiai, nes čia nėra už ko slėptis... Bet jis išties yra drąsus.
