Pirmuose spektakliuose šviesa sroveno tarsi iš dangaus, paslėpdama artistų veidus ir keldama Platono olos alegorijos įspūdį, tačiau antroje ir trečioje premjeroje šio atradimo buvo atsisakyta, –.mano nuomone, visai be reikalo.
Reikia pripažinti, režisierė Dalia Ibelhauptaitė sugeba atrasti ir sukviesti į savo operos namus vis naujus atlikėjus, jos kolektyvas daro daugiau nei muzikos festivalis „Sugrįžimai”.
Prabėgo šitiek laiko, viskas pasikeitė, o žiūriu į Polikevičiūtės Juliją, ir sugrįžta prarastas lietuvių teatro skaistumas. Palaikiai drabužėliai, burnoje besiveliantys žodžiai, sutrikimas, – tai ne tik Julijos bruožai. Tai ir toji neišmokta, neįvaldyta vaidyba.
Didžiausio pagyrimo nusipelno visa baleto trupė, beveik tobulai įvaldžiusi nuo klasikinio baleto nutolusią ir jai svetimą šiuolaikinio šokio stilistiką.
Pjesė gerokai kupiūruota, todėl naftalininiu stanislavskišku metodu kai kurių veikėjų elgsena, švelniai tariant, sunkiai motyvuojama. Tada prašom – pasitelkiami postmodernios pasąmonės vingiai ir viskas išsprendžiama…
Gamtosaugininkui Varnui ne itin pavyko scena su bakchantėmis-paukštėmis, ir jis mėgina tirštinti publikos jausmus įdėdamas neleistinai tiesmukus kadrus. Sudarkyto Pentėjo kūno muliažas avanscenoje tikslus, atidirba jau pagal teatrinius dėsnius.
Pasižiūrėjus Varno „Bakchantes“ kyla esminis klausimas: kur Euripido tekste režisierius įžvelgia ir savo spektaklyje realizuoja tragedijos situaciją ar tragišką personažą?
Galima šito spektaklio mintį pritempti prie tokios išvados: kad dievas Dionisas yra nepripažintas menininkas, kuris ateina keršyti už tai. Jeigu režisierius su kuo nors šiame spektaklyje gali tapatintis, tai tik su Dionisu. Gal dabar jam toks etapas, kai norisi pamokyti ir pabarti.
Režisūrinė spektaklio kompozicija logiška ir konceptuali – tai labiau apoloniškas, o ne dionisiškas kūrinys, pirmiausiai veikiantis protą, skatinantis ne pajusti, bet suvokti spektaklio žaidimo taisykles.
