Ignui Jonynui statant Zellerio „Sūnų“, didžioji Jaunimo teatro scena tapo brandaus, tačiau vaikiškai atviro kūrėjo žaidimo aikštele. <…> Stiliaus požiūriu „Sūnus“ – vientisas ir išbaigtas scenos kūrinys.
Net ir abejojant kai kuriomis šiuolaikiškumo sampratomis ir vertybinėmis nuostatomis, matyti, kad režisierius su solistais dirbo kaip su aktoriais, ir tai yra vienas didžiausių spektaklio laimėjimų.
Atrodo, kad spektakliui beveik pavyko išsisukti nuo didaktinio, žmogaus rūšį gėdijančio tono. O kad pavyko, turbūt labiausiai [i]kaltas[/i] pasirinktas kelias – kalbėti nuo savęs.
„Snieguolės“ autorė Dr. GoraParasit kūrinyje kritikuoja perteklinį vartojimą. <…> Jei jau žiūrovas moralizuojamas, tai norėtųsi ir labiau pagrįsto pavyzdžio scenoje.
Spektaklyje „Dulkės“ gausu gražių detalių ir kartu jis labai vientisas, švarus. Čia už nieko nesislepiama, čia nebijoma jaunystės, nemokėjimo. Visa tai kūriniui suteikia daug grožio ir tyro spindesio.
„Ūbą Carą“ jau šiandien galime laikyti ryškiu politinės-istorinės dramos pavyzdžiu, po kelerių metų tapsiančiu aktualiosios istorijos teatrine dokumentacija.
„Ūbas Caras“: užuot tikslingai naudoję kūrybinius principus, autoriai tikisi, kad reikiamą turinį ir įspūdį sukurs žiūrovų gebėjimas susieti sceninį veiksmą su realiais įvykiais.
Turėdama omenyje istorinį „Šėpos“ kontekstą ir dabarties realijas, į premjerą ėjau tikėdamasi perprasti, kam gali pakviesti šėpa XXI amžiuje: kokiam bendram jausmui ir veiksmui.
Kūrėjų diskusija su Bergmanu tarsi ištirpsta, teatro scenoje manipuliuoti jo filmų stiliumi nėra paprasta, o dekonstruoti autorių ir jo kūrinius – dar sunkiau. Kol kas šiame susitikime jėgos atrodo nelygios.
