Su Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje grėsmingai žirgliojančio sovietų karininko (aktorius Dainius Svobonas) pasityčiojamai pro dantis iškoštu teiginiu, kad Lietuva nesugebėjo Adomo Mickevičiaus „Vėlinėms“ rasti lietuvių režisieriaus, nesiginčysiu, tik priminsiu, kad Eimuntas Nekrošius jas yra statęs – ir labai sėkmingai – Varšuvos Teatr Narodowy. O dabar turime tarsi „atsakomąjį vizitą“ – lenkų režisieriaus Jakubo Skrzywaneko „Lietuviškas Vėlines“. Spektaklis režisūrinis, t. y. dominuoja režisieriaus žvilgsnis, traktuotė ir estetika. Režisūrinis ir tuo atžvilgiu, kad spektaklio veiksmui „Vėlinės“ pasitelkiamos vien kaip referencija, atskaitos taškas, geriausiu atveju – molis, iš kurio režisierius pagal savo fantaziją ir išmonę lipdo naują kūrinį. „Lietuviškos Vėlinės“ tiek sumanymu, vidine logika, tiek poveikiu visiškai nutolsta nuo originalo.
Epinę poemą „Vėlinės“ pradėjęs rašyti 1820-aisiais nuo antrosios ir ketvirtosios dalių, Mickevičius nesilaikė chronologijos, o paskutinė, nebaigta pirmoji dalis pasirodė jau po autoriaus mirties. Būtent šioje dalyje aprašytos senovinės Vėlinių apeigos – prie laužo susirinkusi bendruomenė šaukia protėvių vėles, o pasirodžiusios dvasios pasakoja gyviesiems apie pomirtines kančias, kartu pamokydamos, kaip reikėtų gyventi. „Vėlinės“ – ne tik romantinis, bet ir autobiografinis kūrinys, Mickevičius aprašė lemtingą filomatų bylą, skaudžias to pasekmes tiek jam, tiek bendraminčiams. Poema turėjo labai aiškų tikslą – „aprėpti joje visą mūsų Tėvynės persekiojimų ir kančių istoriją“, įvardyti patirtą neteisybę. Apie tai Mickevičius rašė laiške Julianui Ursynui Niemcewicziui. „Vėlinių“ vidinė logika paremta ne vien blogio demaskavimu, bet ir balso suteikimu aukai. Engiamą tautą simbolizuojančios figūros – tiek mirusiųjų vėlės, tiek gyvi personažai – išsakydami savo poziciją, reflektuodami kančią, tikisi išganymo. Mickevičius tautos (čia turima omenyje didžioji Abiejų Tautų Respublika) nuopuolius atleidžia, o individualius paklydimus leidžia išpirkti. Jo „Vėlinės“ teikia viltį.
„Lietuviškos Vėlinės“ irgi bando įvardyti tautos – šiuo atveju lietuvių – patirtas kančias ir traumas. Mickevičius „Vėlinėse“ akcentavo XIX a. priespaudą, o Skrzywaneko spektaklis keliasi į XX amžių – pirmiausia apžvelgia idealistinį, režisieriaus akimis, naivų, net pompastišką pirmosios LR nepriklausomybės laikotarpį, kurį nutraukė sovietinė okupacija, iškart po jos sekęs nacių antpuolis ir Holokaustas. Scenos meno kūrinių, reflektuojančių tai, kas vyko Lietuvoje 1940–1944 m., labai trūksta, todėl režisieriaus dėmesys šiam laikotarpiui yra suprantamas ir net sveikintinas. Konceptualiai mąstant apie modernios valstybės ir lietuvių tautos genezę, Antrojo pasaulinio karo metų įvykiai vis dar kelia diskusijas – kodėl įvyko ir kaip įsitvirtino sovietinė okupacija, ar galėjome jai pasipriešinti? Koks buvo sovietinės okupacijos žiaurumo poveikis, kaip sovietų terorizuotos visuomenės nuotaikomis pasinaudojo naciai, kodėl dauguma Lietuvoje gyvenusių žydų buvo žiauriai nužudyti? Į šiuos klausimus neturime aiškaus atsakymo ar paaiškinimo, todėl kančias ir netektis belieka tik atjausti.
Skrzywaneko spektaklis sąmoningai sužadina dvi emocijas – tai baimė ir diskomfortas. Abi kuriamos tikslingai, siekiant išprovokuoti emocinį publikos santykį su sceniniu veiksmu. Baimės jausmas natūraliai apima, sceną užplūdus uniformuotiems vyrams, girdint šiurkščią, įžeidžiančią jų leksiką, matant prievartos scenas. Nieko keista, kad per žiūrovų salę einantis nacių kareivis nuteikia gąsdinamai, tačiau to poveikis ribotas – „okupantui“ dingus, įtampa iškart išsisklaido. Diskomfortas sukelia kiek ilgiau trunkančias emocijas, kurios jau buvo aptartos spaudoje. Spektaklyje nutraukiama „Tautiška giesmė“, deginama Trispalvė. Ar tokios meninės priemonės šiam spektakliui yra reikalingos, turėtų įvertinti kiekvienas žiūrovas asmeniškai, pagal jam kilusius jausmus, o jie tikrai nėra malonūs. Jakubas Skrzywanekas nežaidžia metaforomis ir netempia gumos – tiesiai šviesiai parodo, ką su valstybės simboliais daro okupantai. Nesmagu? Tačiau tą nesmagumą būtina išjausti, kad bent kiek suprastume situaciją, kokioje atsidūrė lietuvių tauta 1940 metais.
Panašaus efekto režisierius tikriausiai tikėjosi pasiekti ir kitoje scenoje, kai du vaikai žaisdami atkuria, kaip kitas žydų vaikas pagrobiamas iš geto – skaidrus mergaitės (kitur berniuko) balsas aiškina, kad mažylis žaidė, nacis jį pagriebė, o motina bėgo iš paskos šaukdama, kol ją nušovė. Ar visiems aišku? Geležinė mirties logika ir stiprėjantis bejėgiškumo jausmas. Publika šioje scenoje yra tik stebėtoja – režisierius ją dar ir apkaltina pasyvumu. Nes ir tada buvo tokių, kurie tik žiūrėjo. Štai nuo tada „Lietuviškos Vėlinės“ tampa jau ne refleksijos, o kaltinimo erdve. Santykis su protėviais scenoje virsta teismo procesu, kuriame aukai, deja, nesuteikiamas žodis – kalba budeliai, žudikai, niekšai, o tie, kurie labiausiai kentėjo, neišklausomi. „Lietuviškos Vėlinės“ nefiksuoja kančių pabaigos. Mirusieji netenka Mickevičiaus poemai būdingo lengvumo, tampa panašesni ne į dvasias, bet į zombius. Nei gyvus, nei mirusius. Nors šis režisieriaus sprendimas labai vizualus, choreografiškas, tačiau vidinės to logikos, ypač prisimindama Mickevičiaus „Vėlinių“ dvasią, nesupratau. Tai, kas prasidėjo kaip gyvųjų pokalbis su mirusiaisiais, spektaklyje virto vėlių triumfu – juk jos anksčiau ar vėliau į savo pasaulį pasiims visus.
„Lietuviškų Vėlinių“ režisierius tarsi klausia, ar gyvieji apskritai verti gyventi. Daugiau negu pusę šio vienos dalies spektaklio užima sumoderninta, į šias dienas perkelta Zosės (aktorė Miglė Navasaitytė) istorija. Scenoje matome tipišką jaunos merginos vakarą, atkurtą iki smulkmenų – ne tik fizinį jos gyvenimą, bet ir bendravimą socialiniuose tinkluose. Gyvai prieš žiūrovų akis vyksta internetinis flirtas, siuntinėjant pikantiškas nuotraukas. Ši scena, kurios pabaiga aiški nuo pat pradžios, trunka ilgai – bent jau man pabodo. Taikli pastaba apie visuomenę užvaldžiusią tuštybės mugę baigėsi merginos mirtimi dėl 17 peilio dūrių į krūtinę, tarsi skaitant portalo antraštes. Režisierius paliečia ir kitą temą – stiprėjančią vyrų neapykantą moterims, jeigu jos atsisako paklusti, tenkinti jų poreikius. Vyras, žiauriai baudžiantis už nepaklusnumą, tampa pagrindiniu dėmesio objektu. Auką pamirštame, sekdami jos žudiko suėmimą ir tardymą, iki smulkmenų realistišką, su visomis buitinėmis detalėmis. Iš Mickevičiaus „Vėlinių“ išrėktas monologas nenuskamba organiškai – scenoje veikiančius personažus žiūrovai kartu su režisieriumi jau yra pasmerkę pražūčiai. Ar to ir siekta? Konstatuoti, kad nužmogėjusių individų tauta neverta gyventi?
Adomas Mickevičius tikriausiai nesutiktų su tokia traktuote – jo poezijos centre yra kenčianti, engiama, tačiau gyvybinga tauta, kuri išlaikė archajiškas tradicijas, papročius, ryšį su protėviais, teisingumo jausmą, todėl įstengė atsilaikyti prieš Rusijos imperijos priespaudą. Dabar, kai pasaulis vėl balansuoja ant ribos, atgimstant imperializmui, grasinančiam nepriklausomoms tautoms, kaip niekad svarbu neprarasti vilties. Suprantu, kad viltis negali būti tuščia ir naivi – čia Jakubas Skrzywanekas mane įtikino, ji taip pat negali būti paremta iškraipytais faktais – todėl gerai, kad lenkų režisierius scenoje rodo mums, lietuviams, tą labai sudėtingą šalies istorijos laikotarpį ir kelia svarbius klausimus. Tačiau vilties „Lietuviškos Vėlinės“ nepalieka, nes atsisako esminės Mickevičiaus „Vėlinių“ dalies – atleidimo. Spektaklis tarsi užkeikia likti amžiname kančių ir smurto cikle. Ar galima šį užkeikimą atšaukti?
Man atrodo, yra ir kitas kelias, kita traktuotė, koduota pačiose „Vėlinėse“. Belieka laukti, kol tą perskaitys kitas režisierius. Molis – nuostabi medžiaga. Iš jo galima suformuoti bet ką – ir molinį Golemą, ir molinę krosnį. Ugnis gali šildyti, ne tik deginti. Lietuvos istorijoje netrūko degintojų ir naikintojų, tačiau šiandien jau patys galime rinktis, kaip gyventi.
