„Vėlinės – slavų tautosakoje taip vadinti krikščioniški ritualai, papročiai ir apeigos, aukotos protėvių dvasioms“, – tokia scenoje užrašyta tezė pasitinka žiūrovus, susirinkusius į Nacionalinį Kauno dramos teatrą išvysti lenkų menininkų komandos interpretuotos Adomo Mickevičiaus romantinės poemos „Vėlinės“. Kodėl slavų? Juk Mickevičius rašo, kad „tai – pavadinimas iškilmingų apeigų, kurias ir šiandien paprasti žmonės atlieka daugelyje Lietuvos, Prūsijos ir Kuršo apskričių vėlių arba iš viso mirusių protėvių atminimui“. Žinoma, rašydamas „Lietuvos“, poetas turėjo galvoje buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes, kuriose gyveno ir baltarusiai. Tačiau juk Lietuvoje Vėlinės imtos minėti krikščioniškam papročiui persipynus su Ilgėmis – seniausia lietuvių vėlių pagerbimo švente. Dar daugiau sumaišties įneša tai, kad spektaklis juk pavadintas „Lietuviškos Vėlinės“... Na, bet apie knygą nesprendžiame iš viršelio, o apie spektaklį – iš scenografijos.
Lietuviai tokie apgailėtini: dedasi teatro šalimi, o pastatyti Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ nėra kam, – ironizuoja balsas „Lietuviškų Vėlinių“ pradžioje. Kieno tai balsas? Kieno balsas ragina žiūrovus atsistoti ir sugiedoti „laimingiausios pasaulio šalies, pirmaujančios pagal savižudžių skaičių“ himną? Pirmiausia į galvą šaunantys variantai – Adomo Mickevičiaus vėlės arba spektaklio režisieriaus Jakubo Skrzywaneko. Kad ir kas tai būtų, „Lietuviškų Vėlinių“ pradžia suveikia kaip akinančios šviesos blyksnis arba šaižus šūvis, pažadinantis žiūrovus ir priverčiantis išlikti budriems visas dvi sceninio veiksmo valandas.
Taigi „užkadrinio balso“ paraginti žiūrovai stojasi, tačiau per vidurį tautiška giesmė nutraukiama ir įsisuka smurto, pažeminimo ir žudymo karuselė. Scenoje regime scenografės Agatos Skwarczyńskos suprojektuotą laidojimo salę-istorijos kataklizmų areną, kurioje lyg laiko mašina keliaujama per sovietmetį ir nacių okupaciją iki carinės rusijos priespaudos laikų. Beje, „arena“ lotynų kalboje reiškė smėliu pabarstytą aikštę. Tokia erdvė romėnų gladiatorių kautynėms buvo parinkta praktiniais sumetimais – kad lengviau ir greičiau sugertų kraują. Teatrinio kraujo netrūksta ir „Lietuviškose Vėlinėse“, tik kovotojų jėgos čia nelygios: skirtingų pavergėjų engiami lietuviai neturi galimybių pasipriešinti – nei kai žudomi jų artimieji, nei kai deginama lietuviška trispalvė.
Tik užtektinai žemėje prisikentėjusio žmogaus vėlė gali patekti į dangų, – romantinę moralę perfrazuoja spektaklio kūrėjai. Todėl mirties arenoje atsiduria ir du vaikai (vaikų dvasių scena iš „Vėlinių“), kurie priverčiami režisuoti smurto inscenizacijas. Taip vieną po kito Skrzywanekas laužo lietuvių kultūroje įsišaknijusius tabu – ir tai dar anaiptol ne pabaiga. Nužudytieji lietuviai tampa zombiais, kurių priklausymą gyvųjų numirėlių „draugijai“ išduoda tuščios akys be obuolių.
Kai gyvųjų scenoje nebelieka, veiksmas persikelia į mūsų dienas. Iš scenos duobės iškyla „akvariume“ įrengtos jaunos merginos Zosės kambarys. Tai tiesmuka, tačiau žavi analogija su Mickevičiaus kūrinio veikėja – lekiojančia virš žemės ir pasmerkta laukti, kol jos siela subręs, patyrusi „tikrą“ meilę ir kančią, kad galėtų būti išganyta. Miglės Navasaitytės vaidinama „Instagramo mergina“ išsimaudo duše, apsirengia seksualiais miego drabužiais ir pasiima telefoną. Projekcijoje virš scenos matome merginos išmaniojo ekraną, o jame – susirašinėjimą su nepažįstamu vaikinu. Gana ilgai trunkančioje ir technologiškai išradingoje scenoje nekaltas flirtas netrunka peraugti į sekstingą, o šis – į grasinimų ir smurto protrūkį. Į telefoną Zosė gauna vaizdo įrašą (deep-fakeʼą?), kuriame ji besimasturbuodama cituoja Mickevičių...
Išsigandusi šantažo ir grasinimų susidoroti Zosė skambina savo bičiuliui Gustavui. O Motiejaus Ivanausko vaidinamas Gustavas, kaip ir galima buvo nuspėti, – jaunas lietuvių kareivis. Sugretinimas su Mickevičiaus romantiniu įsimylėjėliu irgi ne ką sudėtingesnis nei Zosės pavyzdys. „Vėlinėse“ Gustavas „miršta“ kaip meilės kankinys, o vėliau „atgimsta“ kaip Konradas – poetas, pranašas ir dvasinis tautos vedlys. Spektaklio Gustavas, taip pat kaip ir anoniminis smurtautojas, negali susitaikyti su Zosės atstūmimu ir nesuvaldo savo brutalios prigimties – po akimirkos mergina jau guli negyva kraujo klane. Regis, zombiai tik to ir telaukė: iki šiol stebėję kambarį prisiploję prie jo stiklinių sienų, dabar įsliūkina į vidų ir nusitempia Zosę į gyvųjų numirėlių pasaulį.
Tuomet regime Gustavo suėmimą ir veiksmą areštinėje. Užpildomi dokumentai, atliekama medicininė apžiūra, vaikinas nusiprausia ir Irenos Sikorskytės Tardytoja pradeda apklausą. Šaltakraujis žudikas atsakinėja romantiniais Mickevičiaus tekstais. Nesunku pastebėti, kad abiejų akys – jau nebe gyvų žmonių akys. Po kurio laiko apklausą įsakmiai pertraukia Egidijaus Stanciko vaidinamas Lietuvos kariuomenės karininkas: kas pareigūnė mano esanti, kad drįsta tardyti lietuvių kareivį, „saugantį Lietuvos sienas, Lietuvos nepriklausomybę“? Ir nusikaltėlį išsiveda. Saugoti Lietuvos.
Spektaklis baigiamas archeologinės ekspedicijos scena, kur į kažin kokį požemį nusileidęs tyrėjas raportuoja viršuje pasilikusiam bendražygiui: „Vien lavonai!“. Šachtininko lemputė užgęsta ir dalis publikos pakyla nuo kėdžių ovacijoms.
Tyčia pateikiau supaprastintą, tačiau nuoseklią „Lietuviškų Vėlinių“ veiksmo išklotinę, kad būtų galima suprasti režisūrinę logiką ir Mickevičiaus kūrinio interpretacijos pagrindimą. Mintis peršasi tokia: kadangi lietuviai per amžius kentė pažeminimus ir priespaudą, smurtas įsirašė į mūsų DNR, mes tapome zombių visuomene – abejinga, smurtaujančia ir korumpuota. Romantiniai stereotipai verčia mus niekinti moteris ir žudyti „vardan tos“. Diskusijai Skrzywaneko spektaklis nekviečia – tai veikiau plikas postulatas. Lenkų režisieriaus „ištarmė“ įvilkta į šiuolaikišką ir patrauklią teatro formą: audiovizualinė spektaklio pusė kartu su aktorių kūnų choreografišku judėjimu erdvėje (choreografė Agnieszka Kryst) intensyviai stimuliuoja jusles. Toks saldus piliulės apvalkalas, kad ją būtų lengviau nuryti. Tačiau kokia tos piliulės sudėtis? Ar ji skirta išblaivinti ir gydyti, ar vis dėlto propagandiškai skleisti tautinio menkavertiškumo užkratą?
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
