Režisierius Cezaris Graužinis dramą „Viskas arba nieko“ pats parašė ir pastatė. Ši vienos dalies komedija su mirties kvapeliu panaši į „oberiutų“ kūrybą. Spektaklis kartais primena ne visai išplėtotą absurdo dramą, kartais - tiesiog „cezario grupės“ aktorių gyvenimo tęsinį.
Tai, ką tenka patirti profesionaliems žmonėms, neturintiems savo namų (teatro), sunku nusakyti, bet šis spektaklis perteikia tokias nuotaikas.
Muzika - ypač svarbi
Režisierius rodo bendruomenę, kuri keliaudama per gyvenimą ieško savo lemties, o ją atrasti turi žiūrovas. Turi įvykti grįžtamoji reakcija, antraip bus sunku patikėti šiuo spektakliu.
Veiksmas prasideda nuo teksto, kurio dramaturgijos tarytum nėra - tariami sakiniai beveik nieko nereiškia. Skirtingose pusėse ant taburečių sėdi keturi žmonės - sustingę kaip negimę vaikai, lyg apimti ligos, neleidžiančios žmogui laisvai judėti. Vėliau pasigirsta muzika, kuri atpalaiduoja ne tik žiūrovus, bet ir vaidinančiuosius: jie ima lakioti po nedidukę sceną, tardami įvairius kalambūrus. C.Graužiniui, teatro lyrikui, muzika ypač svarbi, todėl jis ją leidžia ne kaip foną, o kaip kuriamo pasaulio įvaizdį.
Muzika - grožio simbolis
Spektaklyje Martyno Bialobžeskio muzika - skaidrių svajonių ir grožio simbolis. Kai ji skamba, jauti gyvenimo džiaugsmą, o jai nutrūkus aktoriai primena apie tai, kad gyvenimas panašus į psichoterapijos seansą, kuriame net teatrui pagydyti sunku.
Čia viskas sukasi ratu: personažai kalba apie grikių laukus, stiklinį ąsotį, iš kurio gali atsigerti, baltas sienas, artimo žmogaus apkabinimą, numirėlius. Gyvenimo ir mirties užuominose ryškėja štampai, kuriuose skęsta visa žmonija: tūkstantį kartų girdėtos frazės, posakiai, paliepimai. Žmogus tampa azarto auka, jis juda, dainuoja, bet nemąsto. Jo rankose spalvoti maišeliai primena apie dūstančią žmoniją.
Pasaulis yra išprotėjęs
Aktoriai Paulius Čižinauskas, Brigita Arsobaitė, Vilma Raubaitė ir Julius Žalakevičius ne tik kuria išprotėjusio pasaulio personažus - Putramentą, Bėkštaitę, Vidugirytę ir Jampolskį, bet ir tęsia C.Graužinio kuriamo teatro stilistiką. Jie naudoja tas pačias vaidybos priemones, jiems leista elgtis laisvai, nes viskuo jie privalo patikėti pirmieji.
B.Arsobaitė daug šypsosi, P.Čižinauskas jau ne pirmą kartą vaidina „kafkišką“ žmogų, V.Raubaitė - žaviai stilingą moterį. O J.Žalakevičius, turintis neabejotiną komiko talentą, kai kurias scenas tiesiog atgaivina.
Atrodo, kad ir tekstus jis pats šiek tiek prikuria. Visi keturi aktoriai taip tarp savęs susivaidinę, kad jiems paklūsta patys keisčiausi tekstai. Darna ir sukuria „cezario grupę“.
