Nors spektaklio pirmoje dalyje atrodo, kad tai – performatyvi paskaita apie Jurgį Kunčiną, tačiau jo pabaigoje apima jausmas, kad vis dėlto mes čia susirinkome trumpai pasitarti apie gyvenimą.
Spalvų ir šviesos gausa tokia stipri, jog vos atsivėrus uždangai net norisi prisimerkti. Vis dėlto, būtent iš intensyvumo gimsta margas, judrus, teatrališkas „Don Kichoto“ pasaulis.
Net jei tekstas plūsta iš aktoriaus, kurį be galo įdomu stebėti, lūpų, to neužtenka, kad spektaklis įvyktų, – įvyksta veikiau vaidmuo, o begėdiškai karaliauti vis dėlto paliekama literatūrai.
Spektaklį „Vienišieji vakarai“ (rež. Artiomas Rybakovas) kūrė ambicingi, jautrūs, bet iš saugios zonos išklysti, nuvilti dramaturgą ir apsijuokti prieš žiūrovus nenorintys menininkai.
Spektaklis „Paukščiai“ nekuria Hitchcocko filmų atmosferos. Annai Smolar pavyko sukurti savo paukščius, kurie skraido ir gnybia sulėtintai, primindami ankstesnį jos statytą darbą „Sulėtintai“.
Spektakliu „Antrininkas“ auginama intriga apie (ne)egzistuojantį pjesės autorių Loreną Ipseną. Toks kontekstas galėtų būti laikomas kūrybiniu eksperimentu, bet ar jis iš tiesų praturtina kūrinį?
Spektaklis „Mane vadina Kalendorium“ nėra subtilus, tačiau jautrus. O tai iš esmės atitinka Oskaro pasaulį. Tad spektaklio estetikoje gausu kičo, sentimentalumo ir šiurkštaus šaržo, bet visa tai veikia.
László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.
Aktorius Raimondas Klezys tikslingai kuria ryšį su publika ir sukelia jausmą, kad ši susidūrė su nuoširdžiu ir atviru teatru, kuriame nėra nei vadinamųjų ketvirtųjų sienų, nei deklaratyvių pareiškimų, nei perteklinės dramos.
