Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.
Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.
Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.
Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.
Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.
Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.
Jubiliejinis Giacomo Puccini triptikas „Skraistė. Sesuo Andželika. Džanis Skikis“: kadangi esi 100 metų kaip miręs, tad tau atminti teatro scenoje vietoj išskirtinių operų spektaklių pastato tavo operų paminklą.
Jomantės Šležaitės balsui Jos vaidmuo išties tinka – jos interpretacijoje skleidėsi vokalinės partijos įvairiapusiškumas, buvo galima išgirsti net miuzikliško skambesio, kuris „Žmogaus balsui“ tinka.
„Šventoji“ visko imasi tiesiogiai, psichologiškai, sunkiai. Vis dėlto aktorės evoliucija veikia: įdomu matyti skirtingas būsenas, patirti jos ryšį su mama, savimi, Jasukaitytės romanu ir pačia aktoryste.
